Lietuvoje liepa, pats liepų žydėjimas. Mūsų krašte gali rasti augančias bent keleto rūšių liepas - ne visas jas pažįstame, nes kai kurios yra atvežtinės ir gana egzotiškos bei retos.
Mūsų miestuose, miesteliuose auginamos iš Pietų Europos kilusios sidabrinės ir grakščiosios liepos, iš Šiaurės Amerikos įvežtos amerikinės, kai kur - daug retesnės mongolinės ir japoninės liepos. Anksčiausiai žydėti pradeda taip pat žmonių sodintos didžialapės liepos, kilusios iš Europos pietinių regionų. O po jų pradėjo ar dar tik pradeda nuo žiedų svirti mūsų gamtos senbuvės - mažalapės liepos šakos.
Mažalapė liepa daug kur auga miške - tiesa, ji nevienodai paplitusi, kai kur, ypač Rytų Lietuvoje, ji labai reta, kitur dažnesnė. Daug kur auga kaimynystėje su ąžuolais, uosiais. Tačiau pats nuostabiausias liepų miškas yra Vilkaviškio rajone, į pietus nuo Virbalio. Virbalgiriu vadinamame pailgame 7 kvartalų miške vyrauja lapuočiai, daugiausia liepos. Žiemą, kai Virbalgiris be lapų, jis kiaurai permatomas ir vėjų prapučiamas. Liepoms žydint jis tiesiog svyra nuo jų aromato ir gaudžia nuo bičių sparnų dūzgimo. Mažalapė liepa labai atspari, auganti iš atžalų, medžiu galinti tapti iš mažos žemėn įsmeigtos rykštelės. Gyvendama keletą šimtų metų (sakoma, kad gali sulaukti ir 500 metų), mažalapė liepa ne tik išplatėja, sustorėja, bet ir išvarpoma daugybės šovų, drevių, kuriose apsigyvena bitės, savo lizdus suka paukščiai, vaikus veda voverės, geltonkaklės pelės ar miegapelės. Mums liepa nuo seno buvo bičių medis - jų medus be galo skanus, o liepžiedžiais visą žiemą galima gydyti peršalimą. Dar seniau iš liepos karnų pynė vyžas, o iš baltos ir minkštos medienos drožė namų reikmenis. Šiandien geltonu žiedų nuometu pasipuošusios liepos tik retam kelia kokių nors asociacijų su medumi ir liepžiedžių arbata. Kaip daug mes jau pamiršome...
Liepų žydėjimas skubina vasaros vidurį - iki jo liko pora savaičių. Prasideda didysis atostogų metas, tad dabar kaip niekada daug laiko praleisime gamtoje. Ką joje galima pamatyti, surasti? Būsiu banalus, bet pirmiausia joje pasiūlysiu ieškoti... gamtos. Iš tikro - gamta labai sudėtinga, iš jos sunku “ištraukti" kokį nors vieną objektą. Štai jeigu nueisime meškerioti ir ant lieptelio praleisime nors valandą, tikrai galėsime pamatyti aplink nardančias kregždes, ore sukančius čiurlius, tyliai praplaukiančius kragus, girdėsime pakrantės medžiuose švilpiančias volunges (nors jų vaikai užaugo, bet jos dar nepamiršo giesmių). O kur dar vandens paviršiumi bėgiojantys čiuožikai, pašėlusius ratus sukantys vabaliukai sukučiai, skraidantys žirgeliai, gražutės ir skėtės, strėlikės. Na, žinoma, jei jau meškeriojate, jūs neišvengsite pasimatymų ir su žuvimis. Taigi per vieną rytą pamatysime ir susipažinsime su tokia gausybė gamtos atstovų!
Jeigu išsiruošime ieškoti voveraičių (o jų tikrai yra nemažai), būtinai rasime ir kitų grybų, prisirinksime žemuogių, pirmųjų mėlynių, matysime užmegztas, bet dar žalias bruknes. Mus būtinai lydės kikiliai ir miškiniai kalviukai, cirpsės strazdai ir apie galvas suksis uodai ir gyliai.
Taigi vasara yra visur, gamta - taip pat. Naudokimės proga kuo daugiau jos pamatyti, įamžinti fotoaparatu. Kada nors, kai diena taps trumpa ir tamsi, mes žiūrėsime nuotraukas, rodysime jas kitiems, ir žinosime: vasarą praleidome ne veltui.
Selemonas PALTANAVIČIUS, gamtininkas
