„Jei yra labai įspūdingas pirmininkas, o visi kiti – tik jį aptarnaujantis personalas, galime tikėtis, kad pirmininkas „išveš“ kelerius rinkimus, kol neišblės jo žvaigždė. Bet ilgainiui vienas žmogus išsikvėps, nes nėra tokių vunderkindų, kurie būtų visų sričių politikais. Net jei žmogus būtų labai geras ekonomistas, jis ne kažin ką nusimanytų kultūros politikoje. Vieno žmogaus orkestras ilgai negroja. Ilgalaikėje perspektyvoje partijoms reikia lyderių, kurie užimtų skirtingų ministerijų vietas“, – portalui LRT.lt teigia ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas dr. Vincentas Vobolevičius.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys sako, kad partija negali turėti ir per daug lyderių, kad neišsiskaidytų jiems rodomas dėmesys: „Žiniasklaidos dėmesys tam tikra prasme yra baigtinis. Jei atsidarai kokį nors portalą, matai vieną kitą žvaigždę, bet jų negali būti dešimt kartų daugiau, nes tas ryškumas devalvuosis. Taip ir politikos scenoje – yra baigtinis galimo dėmesio kiekis, todėl negali būti partijose kelis kartus daugiau ryškių politikų. Lyderiai gali būti labai talentingi ir geri, bet nebūtinai sulauks žiniasklaidos dėmesio.“
Nori atsikratyti „vieno lyderio partijos“ etiketės
Sociologo V. Gaidžio teigimu, komanda partijoje yra labai svarbi: „Ji buvo labai stipri Naujosios sąjungos gyvavimo pradžioje, kai turėjo labai energingus 6 žmones, partiją gerai reprezentavo ir Artūras Paulauskas. Ši komanda gal ne visuomet eksponavo save televizijoje, tačiau buvo ryški.“
Pasak sociologo, partijoms gali užtekti ir vieno lyderio – kaip yra Darbo partijoje ar partijoje „Tvarka ir teisingumas“. „Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas itin žibėjo tam tikru laiku, kitų [lyderių] jiems galbūt nelabai ir reikėjo“, – komentuoja V. Gaidys.
Savo ruožtu Klaipėdos universiteto (KU) Politikos mokslų katedros docentas politologas Saulius Šiliauskas aiškina, kad tiek Darbo partija, tiek partija „Tvarka ir teisingumas“ dabar stengiasi atsikratyti „vieno lyderio partijos“ etiketės, tačiau tai joms padaryti nepavyksta.
„Neveltui paskutiniai savivaldos rinkimų rezultatai siejami kaip tik su tuo, kad Darbo partijos įkūrėjas ir lyderis V. Uspaskichas buvo nusišalinęs nuo vadovavimo partijai. Jis kalba, kad yra komanda, bet rezultatai rodo ką kita. [...] Daugelis prognozuoja, kad DP vienintelis išsigelbėjimas – į aktyvią politiką ir partiją susigrąžinti V. Uspaskichą. Abejoju, kad tai padėtų. Galbūt tam tikru laikotarpiu pristabdytų partijos kritimą, kažkiek užtęstų jos gyvavimą, bet DP yra ryški lyderystės problema“, – apibendrina politologas.
Tuo metu partijoje „Tvarka ir teisingumas“, kai iškilo reikšmingi į lyderystę pretenduojantys asmenys, taip pat įvyko permainų. „Kai Valentinas Mazuronis dar dirbo Ministrų Kabinete, galima sakyti, kad jis nelabai pretendavo į kažkokią lyderių alternatyvą partijoje. Tačiau aktyviai dirbo, buvo matomas žiniasklaidoje. Po EP rinkimų išryškėjo pozicijų su R. Paksu skirtumai, o tai iškart pastebėjo žiniasklaida. Galbūt žiniasklaida atspindėjo tai, kas iš tiesų vyksta, galbūt šiek tiek užaštrino kai kuriuos dalykus, ir R. Pakso su V. Mazuroniu keliai išsiskyrė“, – primena S. Šiliauskas.
Andrius Mazuronis, kuris „tvarkiečius“ paliko dar anksčiau nei jo tėvas, yra teigęs, kad ši partija tampa „vieno žmogaus fobijų arba situacijos įkaitais“.
Socialdemokratų lyderiai išsikalbėjo?
Lietuvos socialdemokratų partija – kelių lyderių ar vien pirmininko partija? Paskutiniuose prezidento rinkimuose, kai juose kandidatuoti atsisakė LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius ir į rinkimus žengė Zigmantas Balčytis, pirmajame ture pastarasis surinko beveik 159 tūkst. rinkėjų balsų – 93 tūkst. balsų mažiau, nei socialdemokratai pelnė per Seimo rinkimus daugiamandatėje apygardoje. Tuo metu EP rinkimuose LSDP buvo prognozuojami 4 mandatai, tačiau ji mandatų išsikovojo du kartus mažiau. Teigiama, kad ir šią nesėkmę galima sieti su kandidatų sąrašu, kuriame nebuvo populiariojo partijos vadovo.
„Vaizdas per tuos rinkimus iš tiesų buvo blankus – nors partijos pirmininkas išlaikė ir išlaiko aukštus reitingus, jis nelabai dalyvavo prezidento ir EP rinkimuose. Iš tiesų LSDP per 25 metus turėjo ir turi daug ministrų, bet gal tie lyderiai jau išsikalbėjo, negali pasakyti kažko naujo ar ryškaus. Galbūt nebėra tos energijos, kurią turėjo prieš 10–15 metų, o ir situacija tuomet buvo labiau įtempta, buvo klausiama, kam ši partija tarnauja, ar gręžiasi į praeitį. Dabar tokio spaudimo nėra, taip pat nėra reikalo išsikovoti vietą po saule – socialdemokratai šiuo metu yra pasiėmę didelį plotą. Tuo metu liberalams reikia išsikovoti, ir tam skiriama didžiulė energija“, – portalui LRT.lt kalbėjo sociologas V. Gaidys.
Kaip teigia S. Šiliauskas, jei A. Butkevičius būtų dalyvavęs prezidento rinkimuose, jų rezultatai tuomet esą būtų buvę visai kitokie. „A. Butkevičius atsisakė keisti situaciją ir pasirinko sugyvenimą su dabartine prezidente, nors partijoje buvo tam tikras sparnas, kuris bando vykdyti aktyvesnę politiką santykiuose su prezidentūra“, – aiškina KU Politikos mokslų katedros docentas.
S. Šiliauskas nemano, kad LSDP asocijuojasi tik su premjeru A. Butkevičiumi – esą jis turi aukštą populiarumą, tačiau partija turi vidinių rezervų: „Kitas klausimas, kiek tas partinių lyderių ratas atsinaujina, turi tam tikrą pereinamumą ir įsileidžia naujų vėjų, idėjų ir lyderių. Galima sakyti, kad LSDP ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) išgyvena tam tikrą žanro krizę“, – mano politologas.
ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas V. Vobolevičius kalba, kad socialdemokratai, kaip ir konservatoriai, vienija daug įvairių pažiūrų ir interesų žmonių. „Pas socialdemokratus lyderio vaidmuo yra mediatoriaus. A. Butkevičius yra ne lyderis, o mediatorius, kitaip nei A. Kubilius, kuris turi nacionalinį pripažinimą, nors kartu ir nekentimą. A. Butkevičius yra populiarus dėl to, kad nekelia didelių bangų ir sugeba su visais susitarti. Viena vertus, A. Butkevičius tai daro puikiai – partija yra vieninga ir neskyla, bet jai reikia ir lyderio. Nebūtinai vieno, gali būti ir keli“, – įsitikinęs V. Vobolevičius.
„E. Masiulis vienas neišveš“
Politologo V. Vobolevičiaus teigimu, labai atvirą partijos modelį turi TS-LKD. „Ten vyksta diskusijos tarp įvairių žmonių, yra lyderių komplektacija. Kita vertus, pas konservatorius yra galimas atvirkštinis pavojus: parlamentinėje sistemoje svarbu, kad partijos vadovas turėtų didesnį svorį nei kiti įtakingi žmonės partijoje. Kartais man susidaro įspūdis, kad tarp konservatorių yra visa virtinė įtakingų regioninių žmonių, pavyzdžiui, Kazys Starkevičius su savo komanda ar Rytas Kupčinskas. Tačiau TS-LKD yra išugdžiusi gana nemažai ryškių lyderių. Jauniausi potencialūs lyderiai yra konservatorių gretose“, – įsitikinęs V. Vobolevičius.
Kalbinti LRT.lt pašnekovai giria Liberalų sąjūdį, kuris, jų teigimu, taip pat turi nemažai politinių lyderių: Remigijų Šimašių, Eligijų Masiulį, Petrą Aušrevičių, Antaną Guogą, Gintarą Steponavičių ir kitų.
Pasak S. Šiliausko, LS sėkmė EP ir savivaldos rinkimuose siejama su darnia, moderniai veikiančia partine komanda: „Tokius principus bando taikyti ir nukopijuoti TS-LKD. Konservatorių kalbos apie lyderystę, ko gero, labiausiai paskatintos ir stiprėjančios konkurencijos dešiniajame politinių jėgų spektre.“
Savo ruožtu V. Vobolevičius pastebi, kad LS susiduria ir su tam tikra problema: „Liberalų sąjūdis yra maža partija. Dabar jiems iškyla dilema, nes jų pagrindiniai lyderiai yra įspūdinguose postuose – nuo EP iki Vilniaus savivaldybės. Kyla klausimas – iš kur jie paims lyderių būsimiems Seimo rinkimams, nes vienas E. Masiulis neišveš. Jei paimsi žmogų, likus 5 minutėms iki rinkimų, gali kilti klausimų, kiek jis yra patikimas ir lojalus. Partijoms reikia lyderių prieš rinkimus, o kol kas to nėra, nebent visi pasitrauktų iš EP ir savivaldybės, bėgtų į Seimą, bet taip nebus“, – LRT.lt komentavo V. Vobolevičius.
