Iškart pareiškiu, kad nesu karų ir apskritai smurtinės politikos šalininkas. Jokie pasaulyje daromi politiniai sprendimai ir strateginės idėjos bei jų įgyvendinimas niekada neatstos vienos nekaltos gyvybės. Tik keistos psichinės organizacijos ir turbūt dar keistesnės socialinės patirties žmonės gali šlovinti smurtą ir karą.
O aš galiu pakartoti žodžius, kuriuos savo oponentui pasakiau 1999 m. pavasarį gindamas daktaro disertaciją Helsinkio universitete: jei sužinočiau, kad mano plėtojama koncepcija gali pakenkti nors vienam nekaltam žmogui, esu pasirengęs jos išsižadėti tą pačią akimirką.
Bet tai ne tas pats, kas pacifizmas. Pacifizmo paradoksas yra tas, kad jis pretenduoja tapti moralia ar net humanistine pozicija tik klestinčiose, taikiose, ramiose ir stabiliose Vakarų visuomenėse. Autokratiniuose ir antidemokratiniuose režimuose jis išvis nustoja egzistavęs kaip kažkokią politinę ir moralinę vertę turinti pozicija - režimui jis tampa paprasčiausiu nelojalumu, bailumu ir išdavyste, t.y. dalykais, už kuriuos baudžiama rūsčiai ir be jokių ceremonijų.
Beje, neverta pacifizmo painioti su masiniu nesmurtiniu pasipriešinimu - šis didingas Mahatmos Gandhi dvasinio ir politinio išsilaisvinimo bei savo tautos išlaisvinimo būdas, kaip žinia, buvo įspūdingai panaudotas ir 1968 m. Čekoslovakijoje (nors ir baigėsi tragedija), ir XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos Lietuvoje. Bet tai buvo ne pacifizmas, atsisakantis pripažinti teisingo, t.y. iš(si)vaduojamojo, karo idėją, o kitos plotmės reiškinys - taiki politinė žmonių mobilizacija, siunčianti kolonijinei imperijai ir visam pasauliui žinią apie tai, kad engiamoji tauta niekada neatsisakys suverenaus egzistavimo teisės.
Pacifizmas kelia nemažai moralinių dilemų ginant ir demokratinę ar bent jau kitų šalių ir tautų nepavergiančią, neimperialistinę šalį, jei jai iškyla okupacijos, pažeminimo ar net sunaikinimo pavojus. Ar būtų masinis pacifizmas padėjęs Lietuvai išsikovoti nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo? Ar būtų Suomija likusi nepriklausoma valstybė (kad ir netekusi dalies savo teritorijos bei stipriai manipuliuojama Sovietų Sąjungos), jei nebūtų herojiškai pasipriešinusi Raudonajai armijai 1939 m.? Ar Izraelis egzistuotų kaip valstybė, jei nebūtų kasdien ir kiekvieną akimirką pasirengęs galimai atakai ir karui?
Ir ar moralu pasisakyti prieš karą ir smurtą atsisakant imti į rankas ginklą, bet gerai žinant, jog kažkas kitas - savo motinai, vaikams, žmonai ar mylimajai lygiai taip pat unikalus, vienintelis ir niekuo nepakeičiamas - mirs už tave? Jei pacifistai sutinka, kad visų žmonių gyvybės yra unikalios ir nelygstamos vertės, tai tylus sutikimas, kad už mane turi žūti kitas, yra giliai amoralus. O jei mėginama teigti, kad ir vaikų bei moterų negalima ginklu ginti prieš brutalų smurtą, tai jau nebe pacifizmas, o tylus ir savęs dar nesuvokęs pritarimas destrukcijai, sykiu ir nusilenkimas brutaliai, sėkmingai jėgai.
Pridurkime, kad nūdienos demokratiniuose Vakaruose būti pacifistu yra nesudėtinga - tiesą sakant, tam nereikia nei didelės drąsos, nei intensyvaus minties darbo analizuojant žmonijos kančias ir lūkesčius. Demokratinis politinis režimas negali bausti pacifistų, lygiai kaip jis negali bausti kitų mažumų ar interesų grupių.
Taip, garbieji skaitytojai nesuklydo perskaitę mano formuluotę. Ne visi pacifistai, bet dalis jų tikrai yra politinių interesų grupė, iš esmės nedaug kuo tesiskirianti nuo kitų socialiniais sąjūdžiais besimaskuojančių interesų grupių - tarkim, kad ir radikalių feminisčių. Į politinės galios sferą dar nepatekę ir savo visuomenę ar jos politinį elitą kritikuojantys žmonės tikrai buriasi į socialinius sąjūdžius. Bet patekę į galios sferą jie tampa interesų grupėmis. Taip atsitiko ir Vakarų Europos pacifizmui.
Europos pacifistai stipriai susikompromitavo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, puolę įrodinėti, kad negalima kovoti su naciais ir kad jie anksčiau ar vėliau išnyks savaime. Naciai, kaip žinia, niekur neišnyko ir demokratinėms pasaulio galybėms teko karo pabaigoje naudoti šiaip jau iš humanizmo pozicijų nepateisinamą smurtą naikinant nacių imperijos simbolinius ir realios ekonominės bei politines galios centrus - kartu su civiliais ir tikrai niekuo nenusidėjusiais gyventojais.
Dar įdomesniu reiškiniu pacifistai tapo po Antrojo pasaulinio karo, kategoriškai ir aistringai pasisakydami prieš ginklavimąsi ir JAV raketų nukreipimą į Sovietų Sąjungą. Nesvarbu, kad visa tai buvo viso labo tik būtinoji gintis ir kad sovietai pirmi nukreipė savo raketas į Vakarų Europos ir JAV miestus. Nesvarbu, kad tik milžiniškų JAV ir Didžiosios Britanijos pastangų dėka nepriklausomos liko Vakarų Vokietija, Suomija, Švedija ir Graikija.
Nesvarbu, kad Sovietų Sąjunga, uoliai rėmusi ir dosniai finansavusi visus Vakarų Europos pacifistų sąjūdžius (jau nė neminint jos tiesiogiai išlaikomų įtakingų, anaiptol ne žaislinių Prancūzijos ir Italijos kompartijų), ne tik nuolat ginklavosi, bet ir vieną po kito į pasaulį leido kriminalinius, bet jai lojalius ir paklusnius režimus (Saddamo Husseino režimas yra vienas iš jų).
Nenuostabu, kad garsusis anglų nonkonformistas, didysis politinės kairės rašytojas George’as Orwellas dalį Vakarų pacifistų apibūdino kaip savęs iki galo nesuvokusius sėkmingo smurto ir juos įkūnijančių brutalių režimų garbintojus. Jis taikliai pažymėjo, kad pacifistų nejaudino smurtas ir masinės nekaltų žmonių žudynės Meksikoje, Vengrijoje ar pačioje Sovietų Sąjungoje. Juos jaudino jų pačių šalių atsakas, pagrįstas karine jėga. Kitaip tariant, juos jaudino jų šalių teisė gintis nuo totalitarinių ir kitų brutalių režimų.
Iš čia ir Orwello išvada, kad didžioji dalis pacifistų smerkia ne karinę jėgą ir galią, bet jas naudojančias demokratines šalis. Žmoniškumą paniekinę ir žmonijai nusikaltę režimai, neturintys moralinės teisės egzistuoti, gali naudoti smurtą, bet jei prieš šiuos režimus karinės jėgos imsis demokratinės šalys, kils pavojus taikai, kurią ir reikia ginti.
Tiesą sakant, šitokia logika ne tik prasilenkia su sveiku protu, bet ir paniekina tą patį žmoniškumą, kurio vardu tarsi kalba. Selektyvusis pacifizmas yra moralinių ir politinių barbarų naudojamo smurto tylus palaiminimas, atsisakant jėgos panaudojimo teisę suteikti savas vertybes ir saugumą ginančioms demokratinėms šalims.
Visokio plauko diktatūrų egzistavimas ir tiesiog makabriškas žmonių žeminimas bei moralinis ir fizinis naikinimas didžiajai daliai pacifistų nekėlė nei moralinių dilemų ar kančių, nei pasmerkė juos bemiegėms naktims. Pacifistai nėjo ir dabar neina į masines demonstracijas smerkti daugelio brutalių režimų vykdomo paties tikriausio genocido, nukreipto prieš ištisas etnines grupes, moteris ir vaikus. Bet kai tik Vakarai pamėgina demontuoti šiuos režimus ar bent jau spustelėti juos karinės galios demonstravimu, iškart paaiškėja, kad kyla pavojus taikai.
Bijau, kad šitokia pozicija yra ne tik nenuosekli, bet ir esanti apskritai anapus gėrio ir blogio. Tai paprasčiausiai užmaskuotas defetizmas, atsisakymas ginti savo vertybes ir, dar svarbiau, nekaltų žmonių gyvybes nuo smurto renkantis patogią ir moralinės atsakomybės neprisiimančią poziciją.
Sykiu tai gali būti ir latentinė neapykanta liberalinei demokratijai ir Vakarams, lydima sėkmingo ir nuoseklaus, t.y. diktatūrų kultivuojamo, smurto garbinimo. Demokratijos tokio autentiško ir nuoseklaus smurto nekultivuoja, nes pradėjusios šitą daryti paprasčiausiai nustotų buvusios demokratijomis. Kita vertus, Vakarai galią naudoja neromantiškai - labai jau proziškai ir techniškai. Vadinasi, kai kurių pacifistų akyse Vakarai praranda ir teisę į autentišką ir kilnų, t.y. idealistinį ir romantizuotą, smurtą.
Kodėl Vakarų Europos pacifistai neprotestuoja prieš mūsų akyse neseniai įvykusį patį tikriausią čečėnų tautos genocidą? Ar jų gyvybės mažiau vertingos nei kitų tautų? Kur buvo pacifistai, kai karinis nusikaltėlis Vladimiras Putinas, tiesiogiai atsakingas už šį genocidą, dar ir panaudojo cheminį ginklą prieš savo piliečius?
Šiandien Vladimiras Putinas tapo Prancūzijos, Vokietijos ir Kinijos (dar vienos taikos ir tolerancijos tvirtovės) pagrindiniu sąjungininku sudarant taikos koaliciją prieš, pasirodo, pačią didžiausią grėsmę taikai pasaulyje - JAV. Sykiu ir apgailestaujant, kad demontuojama viena iš pačių brutaliausių diktatūrų pasaulyje. Sunku ką nors čia ir bepridurti - keista, kad iki tokios beprotybės galima nusiristi vien tam, kad JAV tave traktuotų kaip savarankišką politiką turinčią ir ambicijų nepraradusią šalį.
Pacifistai šiandien yra tapę interesų grupe. Ne tik todėl, kad pacifizmu lengvai ir tiesiog meistriškai manipuliavo už taiką, kaip mes visi gerai prisimename, aistringai ir pasiaukojamai kovojusi Sovietų Sąjunga, o šiandien, regis, tą patį lygiai taip pat sėkmingai daranti Rusija. Reikalas tas, kad Vokietijos užsienio reikalų ministro, jaunystėje buvusio kraštutinio radikalo Joschkos Fischerio karta, šiandien esanti valdžioje ir užimanti atraminius postus Vakarų Europoje, ir buvo XX a. septintojo dešimtmečio studentiškųjų revoliucijų herojai bei dalyviai. Tai buvo žmonės, atvirai garbinę Staliną, Trockį ir Mao. Būtent jie Vakarų vienašališką nusiginklavimą prieš Sovietų Sąjungą ir pavadino kova už taiką visame pasaulyje.
Ironiška, kad garsusis lietuvių politinis mąstytojas ir disidentas Aleksandras Štromas, 1973 m. patekęs į Vakarus, įsidarbino Bradfordo universiteto Taikos studijų katedroje Didžiojoje Britanijoje. Jis ten dirbo keletą metų, o vėliau jo kontraktas nebuvo pratęstas, nes katedrą (vėliau virtusią Taikos studijų institutu) šokiravo atviras Štromo antikomunizmas. Buvo nuspręsta, kad toks karingas disidentas ne tik kelia grėsmę Bradfordo ir Maskvos universitetų bendradarbiavimo bei mainų programai, bet ir netinka Taikos studijų katedrai. Štromui niekaip nepavykdavo įtikinti daugelio savo kolegų, kad pasipriešinimas totalitarizmui ir organizuotai neapykantai bei smurtui ir yra pirmasis žingsnis į taiką visame pasaulyje...
Laimei, Štromas nepražuvo ir padarė įspūdingą akademinę karjerą Vakaruose. Bet ši istorija, kurią aš žinau ne iš nuogirdų, o iš pačių buvusių Štromo kolegų ir draugų Bradfordo universitete, kuriame man teko metus dirbti, kone viską pasako apie tai, ką Štromas pats yra pavadinęs moraliniu Vakarų provincializmu.
