Per rinkimus sunku pastebėti nerinkiminius ženklus. Nelengva atkreipti dėmesį į tai, kas su jais tiesiogiai tarsi nesisieja. Bet iš tikrųjų demokratinėje politikoje nėra nesvarbių dalykų. Šiandien neatkreipei dėmesio į kvailystę - žiūrėk, rytoj ji peraugs į organizuotą neapykantą. Kvailystę reikia laiku įvardyti, be jokių sentimentų stabdyti ir neleisti jos skleidėjams pasijusti herojais.
Vargu ar daugelis atkreipė dėmesį į faktą, kad visiškai neseniai prokuratūra buvo iškėlusi žurnalistui Arui Lukšui, buvusiam “Lietuvos žinių” redaktoriaus pavaduotojui, baudžiamąją bylą už tai, kad jis vienoje interneto svetainėje protestavo prieš antisemitus. Prokuratūrai užkliuvo jo stiprus žodynas (“baudžiauninkai” ir “man gėda prisipažinti, kad esu lietuvis”).
Tik kažkodėl prokuratūrai neužkliuvo nebent tylią panieką ir pasidygėjimą galinti sukelti antisemitų retorika (“sudegint”, “įkišt į krosnį” ir panašiai), kuri ir sukėlė Aro Lukšo pasipiktinimą.
Atrodo, kad prokurorė ir tardytojas buvo visai rimtai nusiteikę Lukšą įkalinti už tautinės nesantaikos kurstymą arba mažų mažiausiai pririšti prie simbolinio gėdos stulpo, kad kiti nesugalvotų panašiai reaguoti į viešą žydų įžeidinėjimą. Advokatas Kazimieras Motieka, gynęs Lukšą, baiminosi, kad būtent taip ir bus.
Laimei, instituciniai antisemitai išsigando viešumo. Prokuratūra, pasirodžius Motiekos pasisakymams “Lietuvos ryte” ir tuo pačiu metu straipsniui garsiajame Lenkijos dienraštyje “Gazeta Wyborcza”, bylą nutraukė, pasiaiškinusi genialia generalinio prokuroro Antano Klimavičiaus fraze, verta didžiųjų rusų satyrikų Nikolajaus Gogolio arba Nikolajaus Leskovo plunksnos: “... tardytojas ir prokurorė gėrį ir blogį sukeitė vietomis”.
Keletas komentarų, nepasiduodant aistroms ir nesileidžiant į ilgus etinius samprotavimus. Ar suvokia šalies generalinis prokuroras ir visa Arui Lukšui bylą iškėlusi prokuratūra, kaip Vakarų Europoje ir JAV būtų traktuojama ES narė Lietuva, kurioje baudžiami ne savo bendrapiliečius ir pasaulio žydus atvirai žeminantys antisemitai, o žeminamų žydų garbę ir orumą ginantis drąsus ir doras žurnalistas? Ar jie supranta, kad jie, o ne Lukšas ir net ne antisemitai Lietuvą būtų pasmerkę gėdai?
Antisemitizmas yra socialinės patologijos forma ir sykiu kultūrinis neapykantos virusas, kuris yra išplitęs daugelyje pasaulio kraštų, visų pirma ten, kur jis ir gimė - Europoje. Bet reakcija į jį ir jo vertinimas viešajame diskurse bei teisinėse institucijose kaip tik ir yra ta skiriamoji riba, kuri normų saistomas ir civilizuotas visuomenes skiria nuo moderniajai barbarybei pasidavusiųjų.
Nieko negali stulbinti pats antisemitizmo egzistavimo faktas vienoje ar kitoje šalyje. Bet jo pakėlimas į institucinį ar oficialiosios politikos lygmenį po Antrojo pasaulinio karo palieka patį slogiausią įspūdį bet kam, kas nėra pasidavęs rasinio, religinio ar ideologinio žmonių rūšiavimo patologijai.
Žinoma, antisemitizmas Lietuvoje niekada nebuvo ir nėra valstybinės politikos dalis, bet žurnalisto, pasisakančio prieš savo bendrapiliečių žeminimą ir tautiečių antisemitizmą, patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tautinės nesantaikos kurstymą ir savo tautos žeminimą greičiausiai nustebintų net turtingą valstybinio ir institucinio antisemitizmo tradiciją turinčią Rusiją.
Jei šitokią moralę išpažįsta mūsų teisininkai ir aukščiausios valstybės institucijos, ko tada norėti nuo anoniminių interneto komentatorių, dalis kurių niekada nepakils aukščiau savo kovingo ir palaiminto analfabetizmo?
Po labai lengvai prognozuojamos ES ir JAV reakcijos mūsų spaudoje būtų neabejotinai sekę už generalinio prokuroro nemarias įžvalgas nemažiau vertingi samprotavimai apie žydų ir jų pakalikų sąmokslą siekiant diskredituoti Lietuvos valstybę. Šitą prognozuoti yra išties paprasta ir lengva - juk niekas taip nesišaukia sąmokslo retorikos ir nekelia tiek minčių apie piktuosius konspiracijos genijus kaip susidūrimas su kvailybe. Esu giliai įsitikinęs, kad joks piktasis sąmokslo genijus niekada nepridarys tiek žalos savo šaliai kaip tamsa ir kvailumas.
Niekas negali labiau diskredituoti savo šalies už ksenofobus ir antisemitus, kuriems panieka ir neapykanta žmonėms tampa problema tik tada, kai ji paliečia juos pačius arba jų grupę. Niekas labiau nekompromituoja savosios šalies už amoralius konjunktūrininkus ir bailius, kuriems drąsos užtenka bylą iškelti tam, kuris gina žeminamąjį, o ne tam, kuris žemina.
Vadinasi, atvirai žeminti žydus ir vartoti nacių leksikoną galima. Niekam iki šiol nešovė į galvą teisti neonacio Mindaugo Murzos, Šiauliuose demonstruojančio prieš “judokratiją” (beje, tai populiarus Vakarų šalių ir Rusijos neonacių terminas). Kaipgi galima teisti Šiaulių miesto tarybos narį? Po juodašimtiškų Seimo narių Petro Gražulio ir Egidijaus Klumbio pasisakymų taip pat tvyrojo nejauki, bet stabili ir lengvai prognozuojama tyla.
Juolab nebuvo keliama byla po “Respublikos” redaktoriaus Vito Tomkaus paskelbtų judofobinių ir homofobinių rašinių, kuriuose apskritai nepakylama aukščiau padugnės leksikono. Tiesą sakant, niekam net į galvą nešovė jos kelti.
Užtat pilietiniai aktyvistai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, savo protesto balsais ir reakcija apgynę Lietuvos garbę, buvo įnirtingai apklausinėjami prokuratūroje, tarsi jie būtų ne garbingi piliečiai, stoję ginti savo bendrapiliečių garbės ir orumo, o nusikaltimo liudininkai ar net bendrininkai.
Ką gi visa tai reiškia, gerbiamieji Temidės tarnai? Vadovaujantis tokia “anapus gėrio ir blogio” logika, turbūt atėjo laikas už tautinės nesantaikos kurstymą ir tautos žeminimą baudžiamojon atsakomybėn patraukti arba bent jau prokuratūroje apklausti Tomą Venclovą, Praną Morkų, Vytautą Toleikį, Liną Vildžiūną, Tomą Šerną, Algimantą Čekuolį ir Rimvydą Valatką - žmones, kurie jau ne kartą apgynė savo šalies garbę nesitaikstydami su tais, kurie savo barbarišku žodynu kiekvieną kartą iš naujo nužudo žydus - ir tuos, kurie žuvo per holokaustą, ir tuos, kurie liko gyvi.
Bet turbūt verta kaskart sukandus dantis iškęsti šitas atakas - jau vien dėl to, kad po jų, pasirodo, gali atsirasti žmogus, išdrįstantis vienas stoti prieš neapykantos apimtą virtualią bei anonimišką minią ir ginti žmogaus teisę neslėpti savo veido, akcento ir kilmės. Kilnioji ir drąsioji mažuma teikia viltį pasauliui, o ne kita mažuma, pasidavusi neapykantai, lygiai kaip ir ne tylioji, abejingoji dauguma.
Žmogus, stojantis ginti žeminamojo, visada yra moralinis stebuklas - nes jam būtų daug lengviau prisidėti prie kakofonijos beveidžio ir amorfiško choro, vienijamo tik neapykantos ir visa ko neigimo aistros. O dar lengviau būtų tylėti ir apsimesti, kad nieko neįvyko.
Minia šito niekada neįsisąmonins. Bet institucijos - gal kada nors. Joms šitą įsisąmoninti padės garbingi žmonės ir susipratę piliečiai. Tokie kaip Aras Lukšas.
