„Mes ieškojome nuskendusio laivo nuo praėjusių metų, kuomet supratome, kad Baltijos jūros dugne gali būti saugoma itin idomi ir dar neatskleista istorija“, – „Reuters“ pasakojo vienas iš narų. – Laivas yra faktiškai nepažeistas. Jo triumuose mes aptikome karo mašinas, porceliano ir daugybę dėžių su nežinomu turiniu“.
Didžiausios pasaulio istorijoje jūrų evakuacinės operacijos „Hanibalas“ metu 1945-aisiais Rytų Prūsiją paliko daugiau nei milijonas vokiečių karių ir vietos gyventojų. Garlaivis „Karlsruhe“ Karaliaučių (Kionigsbergą, dabar – Kaliningradas) paliko miesto puolimo išvakarėse, o 1945-ųjų balandžio 13-ąją buvo nuskandintas sovietinės aviacijos.
Išlikusių dokumentų dėka yra žinoma, kad uostą laivas paliko paskubomis, jo denyje buvo – 1083 žmonės ir 360 tonų krovinių. Išsigelbėti pavyko tik 113 laivu keliavusių asmenų.
Narų-tyrėjų komanda mano, kad laivo dėžėse gali slypėti „didelės reikšmės“ turinys.
Tiesa, ekspertai skeptiškai vertina lenkų narų optimizmą. „Anksčiau mes kiekvieną sykį suklusdavome, tačiau dabar jau nebesekam tokios informacijos, kuri pasirodo su maniakiniu užsispyrimu“, – BBC aiškino rusų mokslininkė Iraida Bott.
Tos pačios nuomonės laikėsi ir jau miręs rusų kilmės Lichtenšteino verslininkas, baronas Eduardas von Falzas-Feinas, kuris kartu su sovietų rašytoju Julianu Semionovu buvo įkūręs „Tarptautinį Gintaro kambario paieškų komitetą“ ir buvo laikomas šio klausimo ekspertu.
„Ieškojome 20 metų, ekspedicijoms visame pasaulyje išleidome neįtikėtinus pinigus, surinkome milžinišką archyvą, kad vėliau sužinotume – kambarys sudegė“, – pareiškė jis 2016-aisiais.
Neatskleista paslaptis
Gintaro kambarį sukūrė danų ir vokiečių meistrai Prūsijos karaliui Frydrichui I, kuris 1716-aisiais jį padovanojo Rusijos carui Petrui I. Atsakydamas šis į Prūsiją išsiuntė 55 „milžiniško ūgio“ baudžiauninkus tarnauti karališkojoje gvardijoje.
Dėl savo minkštumo gintaras dažniausiai yra naudojamas smulkiuose papuošaluose ir yra laikomas netinkama medžiaga sienų puošybai.
Peterburge net pusę amžiaus negalėjo rasti tinkamos vietos prabangiai dovanai, galų gale buvo nuspręsta kambarį įrengti vienose iš Jekaterinos II rūmų „Carskoje Selo“ patalpose.
Šios patalpos buvo didesnės už patį kambarį, todėl imperatorienė užsakė papildomas mozaikos dalis. Ekspertų vertinimu šios buvo mažiau vertingos už „prūsiškasias“ Gintaro kambario dalis.
Gintaro kambarį keturissyk restauravo. Penktoji restauracija buvo suplanuota 1941-aisiais, tačiau tam sutrukdė karas.
Evakuoti Gintaro kambarį į Novosibirską, kartu su kitomis „Carskoje Selo“ dvaro brangenybėmis nepavyko dėl jo trapumo ir skubos. Jau 1941-ųjų spalį naciai išsivežė Gintaro kambarį į Kionigsbergą ir saugojo jį vienoje iš pilių. 1945-ųjų balandžio 11-ąją, praėjus dviem dienoms po miesto užėmimo, dėl nežinomų priežasčių, pilyje kilo gaisras.
Pagrindinė versija, kurios laikosi ekspertai – Gintaro kambarys sudegė gaisro metu.
Tačiau yra ir teorija, kad vokiečiams vis dėlto pavyko skubiai išgabenti šį turtą į kažkokią slėptuvę.
Dešimtmečiais ši istorija apaugo įvairiausiais gandais, vis atsirasdavo „liudininkai“, kurie tvirtino, kaip 1945-aisiais matė į dėžes kraunamas Gintaro kambario dalis, netgi tariamai patys dalyvavo procese.
Buvo aptiktos pavienės dalys, kurias anksčiau pasisavino vokiečių karininkai. „Ieškojo ir Kaliningrado srityje, Vokietijoje, Lenkijoje ir net Lotynų Amerikoje, tačiau nė vienas pranešimas nepasitvirtino“, – aiškino Iraida Bott.
Ekspertai taip pat tvirtina, kad šios pastangos bet kokiu atveju jau neturi prasmės: net jeigu Gintaro kambarį surastų po 75 metų, jis būtų apverktinos būklės dėl temperatūrų skirtumų ir drėgmės.
