Net socialdemokratijos priešai pripažįsta, kad Lenkijoje kairė partija reikalinga, tačiau ir didžiausi kairės šalininkai sutinka, kad ne tokia, kokia yra šiandien. Jau per paskutinius rinkimus nuo kairiųjų nusisuko dauguma rinkėjų, perpratę, kad Kairiųjų demokratų sąjunga pasivadinusi partija yra ne ekonomiškai silpniausių piliečių interesų gynėja, o viso labo valdžios partija.
Kraukite turtus ir duokite mums ramiai valdyti
Lenkijos kairieji dar socializmo laikais prarado idėjiškumą ir tapo klasikine valdžios partija. Pradžią davė Jungtinės darbininkų partijos pirmasis sekretorius Edwardas Gierekas aštuntajame dešimtmetyje. Tada valdžia davė signalą visuomenei: „Kraukite turtus ir leiskite mums ramiai valdyti“. Į tokią partiją stojo Aleksandras Kwasniewskis, Leszekas Milleris, Jozefas Oleksy ir daugelis kitų veikėjų, kurie vedė lenkų kairiuosius iš komunizmo į kapitalizmą.
Panašų pragmatizmą lenkų kairieji rodė ir vėliau, kai apie socialinį teisingumą ir jautrumą ekonomiškai silpniausiems prisimindavo tik tuomet, kai būdavo opozicijoje. Bet vos tik atėjus į valdžią iškart užmiršdavo savo pažadus ir visuomenė pamatydavo tikrąjį kairiųjų veidą. Vienas iš pavyzdžių – prieš 2001 metų rinkimus kairiųjų partijos lyderis viešai piktinosi valdžia (tuomet dešiniųjų), kuri privedė prie to, jog žmonės šiukšlynuose ieško maisto. Bet jo partijai laimėjus rinkimus, tas pats politikas, tapęs premjeru, apkarpė socialines išlaidas ir viešai afišavosi vakarėliuose pas verslo ryklius. Dar labiau kairiesiems pakenkė vadinamoji „Rywino afera“, kuri atskleidė politikų ir verslo pasaulio interesų susipynimą. Todėl nenuostabu, kad rinkėjai liovėsi tikėti kairės partijos šūkiais. Per pastaruosius rinkimus į Seimą pateko 50 deputatų (Lenkijos Seime yra 460 narių), bet pagal dabar atliktas apklausas už kairiuosius balsuotų trys keturi procentai rinkėjų, taigi tikėtina, kad partija neįveiktų rinkimų barjero.
Kairės rinkėjai perbėgo į Pilietinę platformą ir „Teisę ir teisingumą“
Visuomenės apklausos duomenimis, jeigu rinkimai vyktų dabar, Seimo nario mandatais pasidalintų dviejų partijų atstovai: valdančioji Pilietinė platforma gautų apie tris šimtus mandatų, opozicinė „Teisė ir teisingumas“ – apie šimtą penkiasdešimt. Tai būtų pirmas nuo 1989 metų atvejis, kai Seime neliktų kairės atstovų, nes ir viena, ir kita partija save tapatina su dešine, atstovaujančia konservatyvioms vertybėms. Kyla klausimas, kur dingo kairės elektoratas? Atsakymas yra paprastas: jį pasidalijo Pilietinė platforma ir „Teisė ir teisingumas“. Didesnė dalis kairės rinkėjų nuplaukė pas Jaroslawą Kaczynskį, kurio partija, nors ideologine prasme yra dešinioji, ekonominėje plotmėje yra kuo labiau socialdemokratinė.
Tad lenkų kairieji, jeigu nenori būti nušluoti nuo politinės scenos, turi atsikovoti rinkėjų pasitikėjimą. Tačiau bent ikšiolinės pastangos yra bevaisės. Nors lenkų kairieji atsinaujino (partijos pirmininkas Wojciechas Olejniczakas gimė 1974 m.), bet antrame plane vis dar šmėkščioja senųjų „draugų“ su partinių mokyklų diplomais, tokių kaip Oleksy, Szmajdzinskis ir kitų, veidai. Antra, lenkų kairė yra susiskaldžiusi. Antai vienas iš buvusiųjų kairiųjų lyderių ekspremjeras Leszekas Milleris, po nesėkmingo starto iš populistinės Savigynos sąrašo į Seimą, kurpia naują partiją, tiesa, kol kas nelabai sėkmingai. Trečia, lenkų kairė neturi aiškios programos, kuri padėtų susigrąžinti pasitikėjimą įprasto kairiųjų elektorato, t. y. tų, kurie mažiausiai pasinaudojo ekonomikos transformacija. Kaltinimai Katalikų bažnyčiai (labiau ar mažiau pagrįsti) dėl kišimosi į valstybės gyvenimą, homoseksualinių mažumų teisių gynimas ar abortų laisvės (dėl ko taip virkauja lietuvių feministės, užjaučiančios lenkų moteris) propagavimas yra tarsi sena plokštelė, kuri jau išėjo iš mados. O naujų sumanymų kairėje kol kas nematyti.
Padėtį gali pakeisti Lenkijos Kairiųjų demokratų sąjungos suvažiavimas, kuris vyks birželio pradžioje. Tada paaiškės, ar lenkų kairieji nutrauks paskutinius ryšius su buvusia komunistų partija ir pasuks modernios socialdemokratijos keliu.
