Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
Lėlė gali būti viskuo ir ji – visa galva aukštesnė už žmogaus galimybes. Taip teigia Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas Sigitas Klibavičius. Pasak jo, lėlė vaiko akyse gali kurti stebuklus. O užgesus lėlių teatro šviesoms, ir suaugusiam leidžiama sugrįžti į vaikystę.
Kam žmogui reikalinga lėlė? Ar iš tiesų lėlė yra tik žaislas? Ar virtualių lėlių, kompiuterinių žaidimų pramonė neišstums lėlių iš parduotuvių lentynų ir vaikų rankų? Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas S. Klibavičius įsitikinęs, jog, kaip ir laikraštis, lėlė pasmerkta išlikti.
– Dažniausiai lėlių teatras skirtas būtent vaikams, jo aktoriai – lėlės – niekada neserga ir nepraleidžia spektaklių. Kuo dar lėlių teatras skiriasi nuo kitų teatrų?
– Lėlės ne tik niekada neserga. Jos niekada nemeluoja. Tai labai svarbu, ypač vaikui. Gera mūsų draugė rašytoja Violeta Šoblinskaitė (ji ir kai kurių pjesių autorė, daugelio pjesių vertėja) rašo, kad lėlių turėjo jau Ievos ir Adomo vaikai. Įsivaizduojate, kiek metų? O jeigu buvo lėlė, vadinasi, buvo ir lėlių teatras. V. Šoblinskaitės žodžiais, lėlių teatre svarbiausia lėlė ir vaikas. Arba lėlė ir suaugęs žmogus, kuriam, vos tik užgesus šviesoms, leidžiama sugrįžti į vaikystę.
Aš manau, kad lėlių teatre daug šviesos, daug teigiamų emocijų, daug vertybių, kurios būtinos ne tik mažajam žiūrovui, bet ir suaugusiam žmogui. Jeigu tas vertybes mes padėjome subrandinti savo spektakliais ir jeigu mūsų spektaklius atsimena močiutė ir senelis arba mama ir tėtis, jie pripažįsta, kad vaiko širdelė kažkuo praturtėjo.
Galvoju, kad mūsų žiūrovas yra imliausias. Jeigu jis jau priima tai, ką pamato, išgirsta ir pajaučia, tai labai ilgam. Tam mažajam žiūrovui – būsimam dramos teatro žiūrovui, mes atiduodame labai daug. Taigi mes – savotiška kitų teatro žanrų pradinė mokykla.
– „Wikipedia“ rašo, kad lėlė yra žaislas. Ar iš tiesų lėlė yra žaislas?
– Kai kam gali būti tik žaislas, ir nieko daugiau. Bet jeigu turi lakią vaizduotę, lėlė gali būti tavo draugas, mokytojas, tėtė ir mama. Lėlė gali būti viskuo. Lėlė visa galva aukštesnė už žmogaus galimybes. Žmogus aktorius neturi tiek galimybių ir tiek išraiškos priemonių, kiek lėlė. Vaiko akyse lėlė gali kurti stebuklus. Aktoriui šiek tiek sunkiau – jis, be jokios abejonės, gali ir kuria, bet lėlės kūrybinė erdvė daug platesnė.
Manau, kad tie žmonės, kurie dirba lėlių teatre (ne vien mūsų lėlių teatre), pajuto, kas yra tikroji lėlė, kokios jos galimybės ir kokią dovaną, kokią šventę, kokį džiaugsmą galima suteikti ne tik vaikui, bet ir suaugusiam žmogui, kuris, sparčiai toldamas nuo savo vaikystės, labai daug ką praranda, išbarsto ir paskui nemoka džiaugtis, užsiima savigrauža, nemoka kovoti, netiki, kad galima nugalėti blogį. Taigi mes gyvename pasakoje ir esame stipresni. Pasižiūrėkite – lėlininkų gildija yra keistuolių gentis.
– Kodėl taip sakote?
– Todėl, kad čia nėra jokių materialių pagundų, be to, kas juos atpažįsta? Tačiau dvasinė kompensacija, kurią jie pajunta pamatę spindinčias vaiko akis, pamatę pirmą jo suvoktą stebuklą, kuris ką tik jo akivaizdoje įvyko, – štai kas brangiausias honoraras. Štai kas atperka visas problemas, rūpesčius, savotišką rutiną, kuri per tiek metų atsiranda dirbant teatre. Stebuklo skonį, spalvą ir kvapą mato ir kūrėjas – ne vien žiūrovas jaučia.
Teatras tikrai nėra sanatorija. Mes per metus suvaidiname kone 300 spektaklių. Per 55 metus sukūrėme 190 spektaklių vaikams – įvyko 190 premjerų. Savo dirbtuvėje pagaminome daugiau nei 2 tūkst. lėlių, suvaidinome 15 tūkst. spektaklių, o juos matė apie 2,5 mln. žiūrovų. Aš pats netikiu, kad šitie skaičiai tikri, bet mes skaičiavome. Tai atsidavę žmonės, ir aš galvoju, kad jie be galo laimingi – tik laimingi žmonės gali dirbti tokioje oazėje, kurioje kuriamos pasakos.
– Pagrindiniai lėlių teatro lankytojai yra vaikai. Juos atveda tėvai ar mokytojai. O kas į lėlių teatrą traukia suaugusius žmones? Kuo lėlės žavi juos?
– Visų pirma tuo, ko jie nesitiki čia išvysti. Jie ateina į lėlių teatrą, nes mano, kad reikia atvesti vaiką arba gal kaimynas pasiūlė kokią suaugusiesiems skirtą programą pamatyti. Tačiau patikėkite – retas iš lėlių teatro išeina manydamas, kad laiką sugaišo veltui.
Mūsų repertuare mažai spektaklių, skirtų tik suaugusiesiems, dominuoja spektakliai vaikams. Bet ir vaikams skirtuose spektakliuose suaugęs žmogus gali panerti giliau, užčiuopti tai, nuo ko yra per toli nutolęs. Galbūt kažkokios naivios tiesos suaugusiajam jau nelabai įtaigios, o istorijos nelabai domina, bet teatro magija, kuri jam primena vaikystę, tikrai labai patraukli. Suaugęs žiūrovas, jeigu mes kalbame jam priimtina kalba, pamato mūsų lėlių scenos žanro begalinę įvairovę, prieš jį atsikleidžia tas žavesys, kurį sunku pamatyti kito žanro spektaklyje.
– Ką suaugusieji randa lėlių spektaklyje?
– Visų pirma, mes esame savotiški, nematyti. Eidamas į dramos spektaklį, žmogus maždaug nujaučia, ką ten galima išvysti, o čia prieš jį atsiskleidžia vaizduotės jėga, sukuriama atmosfera, gelmė, kuri į kažkokią savo emocinę būseną padeda pažvelgti truputį protingiau, ne taip desperatiškai, galbūt padeda kažką išspręsti. Pagaliau iš teatro jį išleidžia geresnės nuotaikos ir stipresnį. Aš negaliu pasakyti, kaip pasikeitęs suaugęs žiūrovas išeina iš mūsų teatro, aš tik manau, kad mes jam sugebame padovanoti kažkokią spalvingą, nelauktą, nesitikėtą šventę. O tai ne tiek mažai.
– Ar gali lėlė atskleisti daugiau negu žmogus?
– Be abejo, gali. Žmogus meluoja, jis žino, kaip galima prisidengus melu įgyvendinti savo tikslus. Pokalbio pradžioje sakiau, kad lėlės niekada nemeluoja. Ir žmogus lėle, ko gero, tiki labiau. Pažiūrėkite, pačiame scenos meno priešaušryje, antikos laikais, lėlių teatras buvo tik suaugusiesiems – vaidino lėlės, kaukės.
Netgi kalbama, kad Williamas Shakespeare`as rašė lėlių, ne dramos teatrui. Dabar įvairiose pasaulio šalyse labai populiaru lėlių teatruose statyti klasiką – W. Shakespeare`ą, Fiodorą Dostojevskį, Moliere`ą. Visi pripažinti scenos genijai, kurie jau vaidinti išvaidinti dramos teatruose, turi savo sceninę versiją lėlių teatruose (pas mus galbūt šiek tiek kukliau, nes Lietuvoje lėlininkystės tradicijos labai kuklios). O užsienyje tai pripažinta ir stovi ant tos pačios pakopos, kaip ir dramos teatras.
Ko gero, išraiškos priemonių lėlių teatras turi daugiau negu dramos teatras. O tai, savo ruožtu, atskirais atvejais įrodo ir tam tikrą lėlių teatro pranašumą. Jokiu būdu negalima lyginti (čia ne ringas), kuris įdomesnis, stipresnis. Man atrodo, kad dramos teatras pripažino mūsų žanrą vien tuo, kad labai sėkmingai perima tam tikras mūsų formas, šešėlių teatrą, lėles. Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius irgi naudoja mūsų žanro specifiką. Taigi mes esame lygiaverčiai partneriai ir labai džiaugiamės, kad didžiulėje teatralų šeimoje yra ir lėlininkų.
– Lėlių žanro specifiką naudoja ir siaubo filmų kūrėjai. Yra labai įtraukiančių filmų, kurių pagrindiniai personažai – baisios lėlės. Kur čia paslaptis?
– Paslaptis – įtaigumas, galbūt netikėtumas, kai šalia gyvo personažo atsiranda ir lygiaverčiai bendraujanti lėlė. Ne viename festivalyje mačiau ir siaubo lėlių spektaklių. Tu žinai, kad sėdi teatre, kad ten yra lėlė, ir atrodo, kad nėra didžiulio pagrindo kažko sunerimti, bet šiurpuliukai pereina. Štai ką reiškia ta jėga, energija, sukelianti nerimą, išmušanti pasitikėjimą. Visa tai kuriama tik lėlių teatro specifikos priemonėmis.
O jeigu menininkas savo siaubo pasakoje pasinaudoja įvairiais elementais, pasitelkia ir vaizdo, ir dramos ypatumus, ir mūsų žanrą, be jokios abejonės, po tokio spektaklio kai kam gali prireikti ir mediko pagalbos – kas ten žino.
– Kokius giliausius žmogaus prigimties dalykus paliečia siaubo filmai ir spektakliai? Kodėl jie tokie baugūs? Kaip ir sakote – tarsi suvoki, kad esi suaugęs žmogus ir sėdi salėje, bet yra baisu.
– Visų pirma, kai kurie sąmoningai, kai kurie ir nesąmoningai susitapatina su personažais, todėl atrodo, kad esi traukiamas į tą veiksmą. Tikroviškumas nevalingai sukelia emocijas ir tada negali pasipriešinti. Ir rankos prakaituoja, ir širdis pradeda plakti, ir šiurpuliukai krečia. Man atrodo, taip atsitinka, kai kūrinys pakliūva į tikro meistro, tikro menininko, labai gilios asmenybės rankas. Tuomet jo sukurtas rezultatas tampa tikresnis už tikrovę, ir natūralu, kad kai kurie žiūrovai galvoja, kaip pabėgti iš to, kas neegzistuoja.
– Šiandieninės tikrovės neatskiriama dalis – virtuali tikrovė. Teko skaityti apie atsiradusias virtualias lėles, žmonės žaidžia su virtualiomis lėlėmis. Galbūt galima kalbėti ir apie kompiuterinius žaidimus. Ką jūs manote apie virtualias lėles?
– Esu labai nekokios nuomonės, nes tai, ką vaikui duoda virtualūs žaidimai, mes paskui ne visada galime ištaisyti. Baisiausia, kad dauguma virtualių žaidimų kuriami prievartos, jėgos, kraujo, keršto temomis. Kai vaikas įpratęs vos ne kiekvieną vakarą maigyti kompiuterio mygtukus ir susitapatinti su tais personažais, mes jam nebegalime būti tokie pat įtaigūs, kaip ir kosminis žaidimo personažas.
Bijau, kad jeigu kompiuterinių žaidimų pramonė taip plėsis ir toliau, teatrui bus labai sunku kovoti. Mes dabar labai džiaugiamės, kad 55 metus išsaugojome tą misiją, dėl kurios ir buvo sukurtas teatras. Valerija ir Stasys Ratkevičiai, kurdami teatrą, galvojo, kad tai bus teatras vaikams, ir kiekviename spektaklyje deklaruojamos būtent tos vertybės, kurias mindo kompiuteriniai žaidimai ir jų personažai.
– Ar galėtumėte įvardyti konkrečiau?
– Jeigu ten personažai iki kelių kraujyje suvedinėja sąskaitas, jeigu blogis pateikiamas labai patraukliomis spalvomis ir formomis, tai negali neturėti įtakos vaiko brandai ir charakteriui. Antra vertus, aš tik probėgšmais žvilgtelėjau į kompiuterinių žaidimų pasaulį, todėl negaliu būti analitiku, ekspertu ar žinovu.
Tačiau matau vaikų reakciją, girdžiu jų komentarus, susižavėjimo šūksnius ir, be jokios abejonės, tai kelia nerimą, nes mūsų aplinka agresyvėja ir dėl kompiuterinių žaidimų, ir dėl televizijos, ir dėl gyvenimo realijų. O teatre mes kuriame oazę, kuri šiek tiek pakelta nuo realybės, todėl čia taip šilta, gera, šviesu. Tikime, kad čia skleidžiasi meilės žiedai, pirmieji gėrio žiedai, kuriems vaikai nelieka abejingi. Tai didžiulis mūsų džiaugsmas ir dėl to verta gyventi.
– Vaiko be lėlės rankose, ypač mergaitės, neįsivaizduojame. Nors kompiuterinių žaidimų pramonė plečiasi, parduotuvių lentynose lėlių netrūksta. Kaip jums atrodo, kokia galėtų būti lėlės perspektyva?
– Esu optimistas ir manau, kad lėlė pasmerkta išlikti (lygiai taip pat, kaip laikraštis), nors dabar daug įvairių nuomonių ir nuogąstavimų. Galbūt tai nebus privalomas kiekvienam vaikui žaislas, bet, be jokios abejonės, jautresnė, labiau išsilavinusi šeima jaus didžiulį poreikį savo namuose šalia paukščiuko, vėžliuko, šuniuko ar katytės turėti ir lėlę. Taigi neišvengiamai ir būsimų kartų vaikai žais su lėlėmis. O jeigu jie su jomis žais, vadinasi, pasiges ir lėlių teatro.
