Tūkstantines žmonių minias į savo solinius koncertus tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse rinkdavęs buvęs „Estradinių melodijų“, „Nemuno žiburių“, „Nerijos“ ir „Vilniaus aidų“ artistas Juozas Zavaliauskas šiuo metu gyvena daug ramesnį gyvenimą.
„Šiuo metu, kaip čia pasakyti, gyvenu normaliai. Iki pandemijos dirbdavau intensyviau, vedžiau renginius įvairiausius, tai vestuvėse, tai jubiliejuose ar dar kur. Prasidėjus pandemijai viskas sustojo, nors dar su Donata Meiželyte visai neblogai kartu dirbome ir buvome paruošę puikią programą.
Paskutiniai mano didesni renginiai buvo vedant Simono Donskovo jubiliejinius koncertus per septynis didžiausius Lietuvos miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius, Alytų, Marijampolę“, – pasakoja J. Zavaliauskas apie savo pastarąją darbinę veiklą.
Nors darbinės veiklos dabar kartas nuo karto atsiranda, vyras guodžiasi, kad dauguma žmonių sužinoję jo amžių „nurašo“ ir nekviečia į šventes, nes mano, kaip Juozas sako, kad jau yra visai „nukvakęs“:
„Dabar labai retai kada kas atsiranda. Neperseniausiai vedžiau jubiliejų moters, bet kai mano jau toks amžius, tai žmonės galvoja, kad esu nukvakęs 77 metų senukas, kurį reikia nuvežt ir parvežt, dar lazdele paremt, nors aš dar ir parako turiu, ir energingai programas vedu, kurios dažnai būna išskirtinės, o ir šiuo metu nemažai vis dar rašau, ruošiuosi.“
Trys „A“ – atlikėjas, artistas, aktorius
Juozas pasakoja, kad neretai žmonės jo veiklą įvardija neteisingai, paminėdami, kad vyras yra anekdotų kūrėjas.
„Dažnai žurnalistai apie mane parašo, kad kuriu anekdotus, tačiau aš jų nekuriu, nes anekdotai yra liaudies kūryba, kur vienas kažkas sugalvojo, kitas pasakė ir taip viskas išplito. Aš esu atlikėjas, artistas, aktorius, kuris ruošia tekstus, tačiau nekuria anekdotų. Anksčiau, kuomet važinėjau po visą Tarybų Sąjungą, aš visai nepasakojau jų, o skaičiau tekstus, sakiau humoreskas, monologus, kuriuos „pasiskolindavau“ iš kitų autorių“, – aiškina J. Zavaliauskas.
Dauguma vyresnio amžiaus žmonių Juozą prisimena vedant pirmuosius humoristinio pobūdžio solinius koncertus, kuomet vyras Lietuvoje ir buvo pirmasis, kuris pradėjo štai tokį naują scenos pramogų žanrą.
„Lietuvoje humoristų atlikėjų nebuvo, aš pirmasis buvau, kuris pradėjo daryti tokias solines programas čia. Kadangi man teko tarnauti Maskvoje, tai aš turėjau galimybę tuo pačiu pamatyti ir susipažinti su to laiko populiariais humoristais. Jie taip pat patys nieko nekūrė, nerašė, nes buvo atlikėjai.
Galbūt šiais laikais yra jaunosios kartos komikų, kurie kuria improvizuodami kas tik ateina į galvą ir tuo pačiu metu išeina. Ankščiau tokių improvizacijų nebuvo, nes be meno tarybos pritarimo, be programos peržiūros niekas neleisdavo išvykti, nebuvo taip kaip dabar, kai visi susigalvoja ir šneka ką nori, keikiasi“, – svarsto pirmosios komikų kartos pradininkas Lietuvoje Juozas Zavaliauskas.
Kardinalūs humoro skirtumai
Pasiteiravus, ar šiuolaikinis humoras ir „Stand-up“ komikų programos turi didelių skirtumų, nuo to, ką pasakodavo pats Juozas, vyras nusijuokia, kad sunkiai gali atsakyti į šį klausimą, nes į šiuolaikinės kartos humoristų pasirodymus nėra tekę užeiti.
„Neinu į jaunų komikų pasirodymus, bet kiek per televizorių pamatau, tai tas humoras – visiškai skiriasi. Mano kartoje tokio nebuvo, nes viskas atrodydavo kiek kitaip. Ir tas juokas būdavo kiek kitoks, jis šiek tiek atlaisvėjo, kai Gorbačiovas politikoje atsipalaidavo, tai buvo galima tada ir ant valdžios pavaryt ar dar ką“, – sako J. Zavaliauskas.
Į perpildytas sales pas vyrą susirinkdavo ir apie kelis šimtus žmonių. Juozas pasakoja, kad nors ir nesigiria, tačiau į solines programas, kurios vykdavo neretai keletą dienų iš eilės būdavo sunku papulti, nes visi bilietai būdavo paprasčiausiai „iššluoti“:
„Į mano koncertus, solines programas, Šiauliuose dešimt dienų iš eilės, kai vykdavo po du koncertus per dieną, visi bilietai būdavo išpirkti, o salėje tilpdavo apie 600 žmonių. Taip pat ir Mažeikiuose bei Vilkaviškyje, septynias dienas iš eilės vyko koncertai, o bilietai irgi būdavo išpirkti pilnai. Tuo metu tai buvo toks anšlagas.“
Pasak Juozo, šiuolaikinis humoras nuo tuometinio skiriasi kardinaliai ne tik dėl to, kad anksčiau humoristai negalėjo improvizuoti ir šnekėti tai, ką tuo metu sugalvoja, bet ir dėl to, kad pasirodymų šiais laikai niekas nebeskundžia.
„Prieš valdžią juokauti negalėjai, keletą kartų buvo mane paskundę saugumui, tai buvau iškviestas. Kai dirbau filharmonijoje apie aštuoniolika metų, tai pasitaikydavo visko: ir meno tarybos replikų, ir peržiūrų visokių. Todėl dabar visiškai skirtingai, nes demokratija, kas ir ką nori, tą ir šneka, o tada buvo didelė cenzūra“, – sako Juozas.
Buvęs „Estradinių melodijų“, „Nemuno žiburių“ konferansjė taip pat teigia, kad šiuolaikinis juodas humoras jam yra nepriimtinas, nes viskam turėtų būti tam tikros ribos:
„Daug kas lipina etiketę, kad Zavaliauskas, Šilanskas ir Orlauskas tik apie antrą galą šneka. Tai Viešpatie brangus, noriu tik paklausti tų žmonių, ar jie yra buvę mano koncerte, ar yra matę, ką šneku. Žinoma, apie kitus aš nekalbu, nes tikrai kolegos yra padarę programų, kur buvo juodas humoras, tačiau ten buvo keiksmažodžių lavina, o aš to nedarau, todėl nieko negaliu pakomentuoti. Man tai nepriimtina ir manau, kad nedera taip daryti, todėl pas mane nei yra, nei buvo keiksmažodžių.“
Pergrūstos žmonių salės
Nors jau kurį laiką J. Zavaliausko dienotvarkė yra gerokai aprimusi, vyras pernelyg neatsipalaiduoja ir toliau kuria programas pasirodymams.
„Suprantat, aš neapleidžiu šito reikalo, nes programą visąlaik atnaujinu, darau, ruošiu, renku įvairiausią naują medžiagą, nes reikės ar nereikės – noriu atsinaujinti. Esu įpratęs nuo seniau, kuomet dar Palangoje į koncertus rinkdavosi 500-1000 žmonių auditorijos, kad po pusantrų metų būtina atnaujinti programą, nors tai labai sunku, tačiau reikia, nes kitąsyk vėl atėjusiems to paties pasakoti negali. Todėl ir dabar savo programą vis naujinu savo malonumui arba tam, kad išvengčiau Alzhaimerio, smegeninę prajudinčiau“, – juokiasi Juozas.
Vykdavęs į gastroles po visą Tarybų Sąjungą, humoristas kalbėdamas apie skirtumus nuo šiuolaikinių komikų taip pat priduria:
„Esu apvažiavęs beveik visą Tarybų Sąjungą tais laikais, kuomet dirbau filharmonijoje. Kamčiatkoje esu buvęs 4 kartus. Mano pirmos gastrolės užsienyje buvo Luhanske, Donestke ir mums atvykus kartu su „Estradinėmis melodijomis“ ar „Nemuno žiburiais“ visi plodavo. Esu ir Maskvoj koncertavęs didžiuosiuose suvažiavimuose, Kremliaus rūmuose, Novosibirske, Krasnojarske, Taškente i t. t. Nemanau, kad dabartiniai šiuolaikiniai komikai turi tiek publikos, tiek žiūrovų visur kaip mes kadaise. Aš manau, kad jie taip sėsliai čia vietoje turi savo chebrą, kuri ateina ir supranta humorą, kurio aš nesuprantu. Aš ne iš tos kompanijos.“
Nuotykių kupinas karjeros kelias
J. Zavaliauskas teigia, kad ilgametę patirtį scenoje ir televizijos ekranuose, susikaupė nemažas rinkinys nuotykių, kurie užklupdavo visai netikėtai pasirodymų metu. Vieno pasirodymo metu teko netgi panaudoti aktorinius sugebėjimus:
„Per šitiek metų prisikaupė visko. Atsimenu Rusijoje, kai „Estradinėse melodijose“ dirbau, pasirodymo metu užsižiūrėjau sakydamas monologą ar dar ką į merginas ir visą tekstą pamiršau – nebežinojau, ką daryti, pasimečiau, atsiprašiau ir pasakiau susiėmęs už širdies, kad negera pasidarė. Išėjau į užkulisius, o ten muzikantai tai rūko, tai vaikšto, kas sau kur poilsiauja, nes žino, kad aš bent jau geras dešimt minučių scenoje kalbėsiu. Atbėgo visi dainininkai, vadovas, pradėjo duot nuo širdies lašus, o man toks juokas viduje ėmė, bet po to, kai jau „atsigavau“, išėjau vėl į sceną, supasakojau ir visi labai plojo.“
Nors teksto pamiršimas pasitaiko dažnam artistui, tačiau visuomet jiems pasiseka išsisukti. Juozas pasakoja, kad vienas iš nuotykių buvo, kai teko suktis iš padėties ne tik, kai užsižiūrėjus į merginas tarsi sustingo, bet ir kai lėkdamas, skubėdamas išvertė muzikantų instrumentus.
„Buvo iš Berlyno pas mus čia į Vilnių atvykęs bigbendas, tai man jaunam teko garbė vesti visą renginį, o kadangi aš visur vis lėkdavau, skubėdavau, tai netyčia ir įpuoliau į saksofonistų pultus“, – juokiasi Juozas Zavaliauskas.
Pasiilgsta žmonių bendravimo
Kilęs iš Kurklių, Anykščių rajono, dabar Juozas ten praleidžia tik laisvalaikį atvykęs į tėvų sodybą, nes apie šešiasdešimt metų gyvena Vilniuje.
„Dabar, kai prasidėjo žiema, tai nelabai kuo daugiau užsiimu. Vasarą tai kaime, Anykščių rajone, būname tėvų sodyboje, kepam šašlykus, žvejojam, visko darom. O čia, būdamas Vilniuje, mėgstu labai pasivažinėti ne tik po patį Vilnių, bet ir aplink. Per pandemiją kartu su žmona apvažiavome tokias Vilniaus vietas, kuriose niekada nesame per tiek metų buvę. Labai patinka man keliauti, su mašina važiuoti, vairuoti“, – pasakoja apie dabartinį laisvalaikį J. Zavaliauskas.
Visgi, atitolimas nuo scenos garsiam humoristui sukelia nostalgiją, nes vyras pasakoja, kad pasiilgsta ir pasirodymų, ir bendravimo su publika, kuri dabartiniuose uždaruose renginiuose yra žymiai sumažėjusi. Pasak Juozo, paskutiniuoju metu tenka dažniausiai vesti jubiliejinius renginius:
„Pagrinde vedu jubiliejus, svarbias sukaktuves. Dažniausiai mane žmonės susiranda vieni per kitus, per rekomendacijas. Retai kada kas skambina pagal skelbimą, nes kaip sakiau – išsigąsta mano amžiaus. Neseniai man kurjeris atvežė siuntinį ir pamatęs mane apsidžiaugė, ranką spaudė, nes yra vis dar žmonių, kurie mane dažnai ir gatvėje pasveikina, atpažįsta.
Labiausiai ir pasiilgstu to gyvo bendravimo su žmonėmis, nes abu sūnūs gyvena atskirai, aišku, aplanko, bet man vis tiek malonu renginio metu ne tik vesti programą, tačiau ir bendrauti su svečiais, tada būna ir man, ir jiems malonu. Šiuo metu labiausiai norisi į sceną, kol galiu. O galiu aš dar tikrai.“
