Stotinga moteriškė (ūgis 184 cm, svoris – apie 90 kg) neišraiškingu veidu puikiai iliustruoja blogio banalumo idėją. Galima sakyti, kad ji buvo profesionali žudikė, juk žudė dėl stabilaus uždarbio – tam tikra prasme jai tai tebuvo kasdienis darbas. Uždaužyti žmogų mėsos kirtikliu jai sudarydavo mažiau problemų, negu užsukti į maisto krautuvę.
Tas siaubingasis kolitas
Belle Gunness gimė 1859 metais Norvegijoje, o tikrasis jos vardas tuo metu buvo Brynhilda Paulsdatter Storseth. Apie Brynhildos vaikystę ir jaunystę faktiškai nieko nežinoma. Skelbiama, kad ji buvo 8-asis ir jauniausias vaikas šeimoje ir gyveno nedideliame kaimelyje.
Savo gimtąją Norvegiją ji paliko 1881-aisiais ir išvyko į Čikagą, kur jau gyveno kelios vyresnės jos seserys. Už savo pirmojo vyro, Madso Sorensono, ji ištekėjo dar po trejų metų – 1884-aisiais. Jie atidarė savo konditerinių prekių krautuvę, tačiau verslas ėjosi sunkiai. Įtartinomis aplinkybėmis jis sudegė, o pora gautus draudimo pinigus panaudojo naujo namo įsigijimui. Madsas ir Belle (JAV ji pasikeitė vardą) augino du biologinius vaikus, Myrtle ir Lucy. Viso jie kartu susilaukė keturių vaikų, tačiau tik šios dvi mergaitės sulaukė vaikystės. Taip pat yra žinoma, kad jų namuose kartu buvo auginama tuomet 10-metė Jennie Olsen (tikrasis vardas Morgan Couch).
Labiausiai tikėtina, kad krautuvę padegė patys sutuoktiniai, nes policijai jie tvirtino, kad gaisras galėjo kilti dėl žibalinės lempos, kurios vėliau taip niekas gaisravietėje ir nerado.
Netrukus abi mergaitės mirė nuo „stipraus kolito“. Vaikai taip pat buvo drausti, sielvarto galimai palaužti tėvai gavo apvalią pinigų sumelę, kurios užteko kažkuriam laikui. Tačiau netrukus mirė ir Bellos vyras – ir vėl prakeiktas kolitas. Madsą Sorensena pirmas apžiūrėjęs pareigūnų iškviestas medikas aptiko aiškius nuodijimo strichninu pėdsakus ir jau buvo pasirengęs kreiptis į policiją dėl nužudymo.
Tuomet įsikišo Sorensenų šeimos gydytojas, kuris įtikino draudimo bendroves tuo, kad Madsas turėjo širdies negalią, ir jis paprasčiausiai neišlaikė užgriuvusio emocinio sielvarto. Draudikams įtarimų nesukėlė ir tai, kad draudimas įsigaliojo tik dieną prieš mirtį.
Sulaukusi solidžios „kompensacijos“ (8,5 tūkst. dolerių, tai būtų daugiau nei 200 tūkst. dolerių šiais laikais) Belle įsigijo nemažą fermą Indianos valstijoje, La Porte.
Mėsininkas Peteris
1902-aisiais Belle sutiko naują meilę ir ištekėjo už vietos mėsininko Peterio Gunnesso. Našlys buvo puikaus charakterio, augino savo vaikus, tačiau namams reikėjo moteriškos rankos, o pasiturinti Bella neatrodė prastas variantas. Balandžio mėnesį jie susituokė.
Pirma mirė jaunesnioji Peterio dukra – nuo kolito. Tų pačių metų gruodį mįslingomis aplinkybėmis mirė ir pats Peteris. Profesionalus mėsininkas tariamai užsimetė ant galvos dešrų gaminimo įrangą ir karšto vandens indą. Belle atsidūrė per plauką nuo kalėjimo, nes prokuroras tvirtino, kad sužalojimai, kuriuos patyrė nelaimėlis, buvo nepanašūs į „užkritusio daikto“ sužalojimus. Maža to, vyresnioji P. Gunnesso dukra Swanhilda prasitarė savo draugei, kad „mano mamytė uždaužė mano tėvelį“.
Swanhilda atsisakė savo žodžių teisme, o netrukus ją pas save pasiėmė P. Gunnesso brolis – tai neabejotinai išgelbėjo mergaitės gyvybę. Teismo proceso metu Belle buvo nėščia (1903-iaisiais gimė sūnus Phillipas), kaltintojams surinkti pakankamai įrodymų, kad ji būtų patraukta atsakomybėn, nepavyko.
Jennie Olsen dingo 1906-aisiais. Aplinkiniams Bella pasakojo, kad įdukrą išsiuntė „baigti mokslų į Kaliforniją“. Vėliau ją namo kieme atkas vieną pirmųjų.
Verslo modelis – žudyti
Netrukus po vyro mirties ji nusprendė pasinaudoti žiniasklaidos privalumais ir apsiskelbė norvegų migrantų laikraštyje: „Asmeninis – maloni našlė, turinti didelį ūkį vienoje iš geriausių La Porte vietų, Indianoje, pageidautų atitinkamai apsirūpinusio džentelmeno palydos, su vizija susieti likimus. Tik turintiems rimtus ketinimus ir galintiems atvykti tartis. Nuotykių ieškotojams – nesivarginti“.
O štai ištrauka iš laiško vėliau nužudytam Andrew Helgelienui (iš knygos „Murders that Made Headlines: Crimes of Indiana“): „Mano pačiam geriausiam draugui pasaulyje: nė viena moteris negali būti laimingesnė už mane. Aš žinau, kad tu privalai atvažiuoti pas mane ir būti mano. Iš tavo laiškų aš esu tikra, kad tu – tas pats vyras, kurio aš trokštu. Nereikia daug laiko, kad suprastum, kuomet iš tiesų myli žmogų, ir aš myliu tave labiau, negu ką nors kitą visame pasaulyje. Pagalvok, kaip mes galėsime mėgautis vienas kito buvimu. Tu – nuostabiausias vyras pasaulyje. Ir mes liksime vienudu. Gali įsivaizduoti ką nors labiau mielo? Aš mąstau apie tave nuolatos. Kuomet aš girdžiu tavo vardą – jeigu jį pamini mano mylimi vaikai, arba išgirstu jį senoje dainelėje apie meilę – tai nuostabiausia muzika mano ausims. Mano širdis tirpsta iš susižavėjimo, mano mielasis Andrew, aš taip tave myliu. Atvažiuok ir pasilik čia amžiams“.
Šį meilų laišką Belle Gunness parašė fermeriui Andrew Helengenui iš Pietų Dakotos. Atpažinti Andrew kūną jo broliui vėliau pavyko tik pagal inicialus ant palto.
Žudikės laiškus tyrinėję ekspertai stebėjosi, kaip tokia grubi ir menkai išsilavinusi moteris, kuriai anglų kalba nebuvo gimtoji, mokėjo taip raiškiai bendrauti abiem kalbomis. Jos laiškai buvo ne tik jautrūs, bet ir, kai reikėjo, itin dalykiški ir patrauklūs reklamine prasme. Ji pati viename iš laiškų rašė, kad į jos skelbimą atsiliepė 50 vyrų. Potencialūs jaunikiai atvykdavo pas ją išpardavę savo turtus, tikėdamiesi pasinaudoti vieniša moterimi, jos turimais turtais. Pačios Belle teigimu, viename iš laiškų, jos naujai įrengtas namas su 70 akrų sklypu tuomet buvo vertas apie 15 tūkst. dolerių.
Visas jos verslo modelis ir sukosi aplink galvą pametusius vienišus vyrus. Todėl iki šiol nėra aišku, kiek iš tiesų žmonių pražudė – oficialius 16, pusiau oficialius 28 ar numanomus 42, o gal ir dar daugiau. Mat dalies aukų galėjo tiesiog niekas nepasigesti, o įgudusi buvusi mėsininko žmona puikiai mokėjo slėpti kūnus. Ji sukurdavo istoriją apie aistringą moterį, kuri laukė kartu su didelės vertės nekilnojamu turtu, ir kuriai tereikėjo tik „tikro vyro namuose“. Na, ir kažkiek grynųjų su savimi. Ir ja tikėjo, ne tik siuntė laiškus, bet ir važiavo pas ją dešimtimis.
Tačiau vyrų laimė trukdavo neilgai: pasitikdavo juos jau ne pirmos jaunystės, gyvenimo išbandymų nukamuota moteris. Vargu, ar jie spėdavo patirti tos aistros, apie kurią prisiskaitė laiškuose. Tiesa, bent pavalgyti gaudavo ir kambarį nakvynei. O tik perdavus pinigus (išgryninus čekį, ar sudarius sutartį), „kurių reikia padengti namo paskolai“, vyrukai išnykdavo.
Vienintelis pabėgęs
Pirmasis žinomas asmuo, kuris atvyko pas „juodąją našlę“, buvo 50 metų norvegas Johnas Moe. Pristatytas kaip B. Gunness giminaitis, jis atsivežė su savimi daugiau nei 1 tūkst. dolerių, skirtų padengti Belles skolas – bent jau taip jis spėjo papasakoti kaimynams – ir dingo iš fermos praėjus savaitei.
Tuomet atvyko kitas norvegas, George’as Andresonas. Jis su savimi visų pinigų nesivežė. Meilūs žudikės laiškai įtikino jį, kad reikia būtinai atvykti. Tačiau atvažiavęs jis suprato, kad „susidūrė su klaidinančia reklama“ – moteris nebuvo tokia jauna ir graži, kaip jis tikėjosi. Svečiuodamasis jis atkreipė dėmesį į jos keistą elgesį, tačiau ten jis jautėsi kaip namuose ir buvo puikiai maitinamas.
Vieną sykį ji vakarienės metu iškėlė hipotekos klausimą ir Andresonas sutiko sumokėti, jeigu jie nuspręs tuoktis. Jis buvo beveik įtikintas, kad turėtų atsivežti visus pinigus ir pradėti gyvenimą kartu.
Tačiau vėliau tą naktį George’as pabuvo ir pamatė kažką stovint šalia jo su žvake rankoje. Vėliau jis prisiminė, kad moters veido išraiška buvo tokia tūžminga, kad jis net suriko, o Belle skubiai išbėgo iš kambario. G. Andersonas skubiai šoko iš lovos, apsirengė ir pabėgo iš namų – pirmuoju traukiniu išvyko namo į Misūrį.
Vėliau į La Porte fermą atvyks dar ne vienas pasitempęs lankytojas, tačiau tik G. Andersonui pavyko iš ten išsigauti gyvam.
Kaip filmuose: silpnaprotis pagalbininkas ir „akli“ kaimynai
Ne paties šviesiausio proto šių namų tarnas ir samdinys Ray’us Lamphere’as vėliau prisipažino, kad padėjo užkasti Belle nužudytus asmenis. Manoma, kad silpnaprotis Ray’us realiai net ir nesuvokė siaubų, kurie vyko fermoje, jam tai tebuvo ponios įgeidžių tenkinimas.
Jis vėliau atskleidė, kad moteris žudydavo atvykusius vyrus mėsos kapokle, kitus – mirtina strichnino doze miegant. Vėliau rūsy ji lavonus sukapodavo ir liepdavo užkasti tarnui, arba surasdavo kitų būdų paslėpti kūnus didžiulėje namų valdoje – pavyzdžiui, sumaitindavo likučius kiaulėms.
R. Lamphere’as suskaičiavo 42 savo šeimininkės aukas, tačiau, kiek jų buvo iš tiesų, ir ar galima pasitikėti jo liudijimais, šiuo metu nustatyti jau neįmanoma.
Gali pasirodyti keista, tačiau vietos gyventojai Belles fermoje nieko neįprasto nematė. Jau vėliau, kai buvo pradėtas tyrimas, sužinoję apie dingusius asmenis ir aptiktus kūnus, jie pradėjo prisiminti, kad namų langai visuomet buvo uždengti tamsiomis užuolaidomis, o pas B. Gunness atvykdavę vyrai vėliau niekur nebesirodydavo. Kam nepasitaiko?
Sudegusi ferma ir moteris be galvos
Tokį „pramoninį“ žudymo būdą B. Gunness pavyko vykdyti vos 6 metus: nuo 1902-ųjų iki 1908-ųjų. Tačiau net ir ji suvokė, kad vieną sykį laimė nuo jos nusisuks, ir kažkas pradės uždavinėti per daug klausimų. Tuo labiau, kad jai teko atsisakyti pernelyg landaus tarno R. Lamphere’o – jis ją buvo tiek užknisęs, kad moteris net kreipėsi į teismą dėl draudimo jam artintis prie jos namų.
Maža to, atsirado yra „klausimų uždavinėtojas“, to paties Andrew Helengeno brolis atsiuntė laišką, bandydamas išsiaiškinti, kur jis yra. Belle jam atrašė, kad niekada Andrew nematė. Nepaisant to, kad juos yra matę kartu miestelio gyventojai. A. Helengenas prieš atvykdamas pas Belle pardavė visą savo turtą, todėl jaunesnis brolis Asle įtarė kažką negero ir pažadėjo atvykti aiškintis.
Tačiau nespėjo. 1908-ųjų balandžio 28-ąją B. Gunness ferma visiškai sudegė. Iš degančio namo vos spėjo iššokti tuomet vos kelis mėnesius moters tarnu spėjęs padirbti Joe Maxsonas. Iššokęs iš degančio namo antrojo aukšto jis suskubo į miestą ieškoti pagalbos. Kol atvyko tų laikų gaisro gesinimo komanda ir kaimynai, iš namo faktiškai nieko neliko.
Viduje buvo aptikti keturi lavonai – trijų Belles vaikų ir moters be galvos, tačiau su jai asmeniškai pagamintais įstatomais dantimis šalia. Tuos dantis atpažino vietos stomatologas, jie vėliau tapo svarbiausiu liudijimu, kad sudegęs ir begalvis kūnas yra Belles – nepaisant to, kad jis buvo žemesnis keliomis dešimtimis centimetrų.
Teisme atsirado liudininkų, kurie patvirtino matę nuo namo, prieš pat įsiplieskiant liepsnai, nubėgantį R. Lamphere’ą. Atrodytų, byla baigta – motyvas (pavydas ar kerštas) yra, įtariamasis elgėsi keistai, grasino liudininkams niekam nesakyti, kad jis buvo pastebėtas šalia gaisro. Tik „viena mažytė smulkmena“ niekaip nedavė vietos gyventojams ramybės – tai nupjauta gaisro aukos galva.
Buvęs tarnas savo kaltės nepripažino ir gavo kelerius metų kalėjimo, tačiau labiau tam, kad jį patį apsaugoti nuo minios keršto – tvirtų įrodymų, kad tai buvo jo darbas, teisėsaugai taip ir nepavyko rasti.
Milžiniškas turtas ir dingimas
Šiuo metu viena iš versijų, kas galėjo tuomet įvykti, skamba taip: tą dieną į Belles namus atvyko mergina, atsiliepusi į tarnaitės darbo skelbimą. Belle nužudo tarnaitę ir nupjauna jai galvą, vėliau strichninu (ar pasmaugiant) nužudo savo vaikus. Išsikviečia savo buvusį tarną, pasinaudojusi jo prieraišumu, o pati pasprunka nežinoma kryptimi.
Tuo metu niekas dar negalėjo net ir pagalvoti, kad moteris galėtų taip ciniškai suplanuoti kraupų nusikaltimą ir nužudyti savo pačios vaikus. Kalėjime R. Lamphere’as suserga tuberkulioze. Prieš mirtį jis kunigui išsamiai pasakojo apie tai, kaip Belle Gunness žudė jaunikius, kad jis pats jų suskaičiavo 42, kaip jis pasakojo atsikratyti kūnų.
Jis taip pat mįslingai užsiminė, kad Belle gali būti gyva, kad jie turėjo susitikti ir kartu kažkur vykti. Maža to, jis atskleidė, kad Belle iš kiekvieno potencialaus vyro „uždirbdavo“ nuo 1 iki 32 tūkst. dolerių. Prieš mirtį Ray’us taip pat patvirtino ir versiją, kad sudegusi „begalvė moteris“ iš tiesų buvo studentė, kuri atėjo dirbti tarnaite.
Prieš pat savo „mirtį“ Belle iš bankų sąskaitų susirinko savo santaupas, o tai tik dar labiau paskatino gandus apie jos galimą suplanuotą pabėgimą. R. Lamphere’as tvirtino, kad Belle turėjo sukaupusi apie 250 tūkst. dolerių (daugiau nei 6 mln. dolerių šių laikų verte).
B. Gunness daugiau niekur nepasirodė. Dar ilgai buvo bandoma kai kuriuos JAV įvykdytus panašaus pobūdžio nusikaltimus priskirti jai, tačiau vėliau visos tokios istorijos buvo paneigtos.
2008-aisiais JAV mokslininkai nusprendė iškasti „moters be galvos“ kūną, kad kartą ir visiems laikams būtų atsakyta į klausimą, ar tai buvo Belle. Tačiau jie susidūrė su netikėta problema – kūnas buvo toks suiręs, kad jiems nepavyko atrasti sveiko audinio, kurį galėtų panaudoti tyrimams. Belle dingo visam laikui.
