Politologas Lauras Bielinis kalba apie pasibaigusį apkaltos procesą, jau vykstančius prezidento rinkimus. Paklausus, kas laimės, atsidūsta: “Jeigu žinočiau, aš atsakymą parduočiau už kelis milijonus, ir – kitaip nei R. Paksas -sumokėčiau visus pajamų mokesčius valstybei, kad būtų viskas oficialu ir teisinga”.
Ar tai, kad apkaltos būdu nušalintam prezidentui leista kandidatuoti į tą patį postą, nereiškia, kad politinį skandalą pakeitė politinis chaosas?
Ne, nereiškia. Tai tiesiog įstatymų netobulumo rezultatas.
Ar tai, kad teisininkai paraidžiui, o ne bendra dvasia interpretuoja šalies Konstituciją, nereiškia, kad Lietuva, pasak I. Kanto, tampa velnių valstybe, kur bendriausi ir svarbiausi teisinės valstybės principai neturi galios?
Nebūčiau linkęs taip manyti. Manau, kad terminą „chaosas“ reikėtų vartoti kitaip: mes šiuo metu išeiname iš chaoso, taip pat ir teisinio. Tai, ką mes šiandien matome, ir tai, kas mums kelia abejonių, ypač susijusių su R. Pakso antruoju kandidatavimu, iš tiesų yra ne chaoso pradžia, o chaoso pabaigos efektas. Aš manyčiau, kad tai yra ir vienas iš teisinio apsivalymo elementų.
Viena iš partijų, kuri skelbėsi, kad kreipsis į teismą, jeigu R. Paksui bus leista kandidatuoti, šiuo metu dvejoja. Kas tai lemia: ar baimė, kad neatsiras teisinių normų ir R. Paksas galės laimėti dar vieną dvikovą, o nuogąstavimai, kad pasmerks rinkėjas už dar vieną išpuolį prieš R. Paksą?
Aš nesu linkęs manyti, kad tai yra baimė. Mano nuomone, galbūt R. Paksui visai ne pro šalį būtų dalyvauti šiuose rinkimuose. Vien tik tam, kad jis rimtai pralaimėtų ir būtų jam ir visai visuomenei akivaizdžiai įrodyta, kad su tokio pobūdžio demagogais ir rinkimų kampanija negali pasisekti.
Jūs taip pasitikite mūsų rinkėjais?
Pakankamai.
Bet apklausų rezultatai nevienareikšmiai...
Aš rinkėjais pasitikiu ne vadovaudamasis apklausomis, bet tais kriterijais, kuriais remdamasis galiu vertinti visuomenę ir rinkiminę situaciją. Šiandienė rinkiminė situacija yra kardinaliai kitokia nei ji buvo pirmojo R. Pakso kandidatavimo metu. Tuo metu iš principo negalėjo laimėti niekas kitas, nes vertinant priešrinkiminę elgseną tai buvo vienintelis kandidatas, kuris rimtai ruošėsi ir rengė visuomenę savo pergalei. O dabartinėje situacijoje, nors R. Paksas apkaltos metu intensyviai ruošė visuomenę naujiems rinkimams, vietoj to, kad kalbėtų su kaltintojais, važinėjo po Lietuvą, bet apkaltos pabaiga ir emocinis sprogimas apkaltos pabaigoje tiek partijos viduje, tiek visuomenėje iš tikrųjų sukėlė tą efektą, kurį galima pavadinti: drama išgyventa iki galo, žiūrovai išsiskirstė. Rikėjai galų gale emociškai iki galo išgyveno R. Pakso pralaimėjimą.
Galbūt peržiūrėję dramą iki galo rinkėjai apkritai neateis į rinkimus? Rinkėjai gavo žaidimų, o duonos negauna, nes ne populistinės partijos jos negali pažadėti. Tokia situacija gali sudaryti sąlygas R. Paksui laimėti dar kartą.
Jeigu rinkėjai nedalyvaus - tai yra didžiausias pavojus. Kita vertus, jeigu rinkėjai nedalyvaus, tai ir R. Pakso neišrinks, nes jam irgi reikia surinkti 50 nuošimčių plius vienas balsas.
Ar keistokas kandidatų sąrašas ir priešlaikinių Prezidento rinkimų sumaištis neapribos ateinančių į rinkimus galimybės rinktis? Tėvynės sąjunga remia du kandidatus, vieną kandidatą - Petrą Auštrevičių - sakosi remsiančios dvi viena kitai priešpriešinamos partijos – tradiciniai konservatoriai ir populistai darbiečiai...
Rinkėjas visada turi iš ko rinktis. Jeigu rinkėjas neturi iš ko rinktis, jis renkasi neatėjimą. Tai irgi pasirinkimas, irgi pozicija.
Iš tiesų konservatoriai remia du kandidatus, o viena kandidatą remia dvi skirtingos partijos. Kas tai yra? Manau, kad tai yra pavėluota, o tiksliau - užsitęsusi reakcija į krizę valdžioje, susietą su R. Pakso prezidentavimu. Konservatorių toks “dvikandidatavimas” reiškia, kad ši partija laviruoja ir bando ieškoti krypties, kuri leistų jai susitapatinti su laiminčiu kandidatu. Manau, kad tam tikru metu jie pasiliks vieną kandidatą, o kitam pasiūlys atsisakyti siekti prezidento posto.
Lygiai tas pats yra ir su Darbo partijos kandidatais, nes ši partija buvo pasiūliusi daugiau kandidatų, galų gale pasiliko tik vieną – P. Auštrevičių. Ir Darbo partija, ir Tėvynės sąjunga į kandidatus žiūri ne kaip į politines figūras, bet kaip į rinkiminius ženklus, patrauklius rinkėjams, su kuriais susitapatinusios galėtų laimėti daugiau dėmesio per kitus rinkimus, t.y. rinkimus į Seimą. Nevertinant jų ideologinių ar institucinių skirtumų, požiūrio į kandidatus prasme šios partijos yra vienodos. Kaip ir tuo, kad rinkėją mato tik kaip rinkėją, o ne kaip pilietį.
Kas laimės rinkimus?
Sunkus klausimas. Jeigu žinočiau, aš atsakymą parduočiau už kelis milijonus, ir – kitaip nei R. Paksas -sumokėčiau visus pajamų mokesčius valstybei, kad būtų viskas oficialu ir teisinga. Galiu tik pasakyti, kad rinkimus laimės kandidatas, kuris sugebės pamatyti ne tik rinkėją, bet ir pilietį, sugebės tų piliečių dėmesį atkreipti į save, sugebės parodyti visuomenei ir politiniam elitui, kad jis yra autoritetas abiem pusėms. Kuris iš jau žinomų kandidatų tai padarys, aš nežinau.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino T. Misiūnas
“Atodangos – XXI amžius”
