Taip jis kalbėjo trečiadienį greta NATO viršūnių susitikimo vykstančiame NATO viešajame forume.
„Kai kas tikėjosi daug daugiau, bet žiūrint strategiškai, mes laimėjome. Mes įsipareigojome dėl Ukrainos narystės NATO. Tai yra didžiausias strateginis pasiekimas. Kur yra problema? Kai žvelgiu į praeitį, pareiškimas Bukarešto viršūnių susitikime buvo stiprus – Ukraina ir Sakartvelas taps NATO narėmis. Problema buvo ne su pareiškimu, bet su įsipareigojimų trūkumu, kuris sekė po to.
Mes negrįžome. Mes prie šio pareiškimo grįžome po trijų invazijų. Tai yra problema. Dabar aš esu įsitikinęs, kad mes įsipareigojome, kad nešvaistysime dar vienų metų, dar vienų mėnesio ar dar vienos dienos. Mes liksime prie šio klausimo ir viskas yra mūsų rankose, kad liksime sąžiningi dėl prasmės, kurią įdėjome į komunikatą“, – kalbėjo G. Landsbergis.
„Vilniaus viršūnių susitikimas nebuvo paskutinė stotelė. Mes turime jį matyti kaip tiltą. Kita stotelė – Vašingtonas. Turime metus padaryti labai daug ir aš viliuosi, kad kiekvienas padarysime tai, kad Vašingtono susitikimas bus dar labiau istorinis, nei Vilniaus“, – pridūrė jis.
Lietuvos diplomatijos šefas teigė, kad nors 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikime, kuriame buvo pareikšta, kad Ukraina ir Sakartvelas kažkada taps NATO narėmis, nedalyvavo, jo supratimu tuomet Aljanso vienybė dėl Ukrainos narystės buvo daug silpnesnė.
„Dabar sutarimas daug platesnis. Tu nematai prieštaravimų, kad Ukraina neturėtų būti NATO nare, mes negalime įsipareigoti šiai idėjai. Niekas taip nesako. Tai yra žingsnis į priekį“, – teigė G. Landsbergis.
Ministro teigimu, rytiniame NATO flange esančios šalys klausimą dėl Ukrainos narystės mato kiek kitaip nei Vakarai. G. Landsbergis lygino situaciją su 1989 m. vykusiu Berlyno sienos griuvimu.
„Mums pernai metai buvo tie, kai siena buvo atstatyta. Mums tai yra Šaltasis karas, Ukrainai – karštasis karas. Mes grįžome į 1989 m. ir žygiuojame atgal. Mes taip matome situaciją ir dėl to mes viską statome kitokioje realybėje, nei tai buvo 2008 m.“, – dėstė G. Landsbergis.
Ministro teigimu, stipresni Ukrainos šalininkai Aljanse mato naują Europos realybę, kur Vladimiras Putinas dar ne vieną dešimtmetį yra valdžioje, kelia grėsmę ir gali užpulti ne tik Ukrainą, bet ir kitas šalis, pažiūrėti, kaip veikia 5-asis NATO straipsnis.
„Kartais tas horizontas yra daug arčiau. Kalbame apie metus ar mėnesius, kaip mes išgyvensime iki kitų metų, kaip mes išgyvensime iki kito mėnesio“, – sakė G. Landsbergis.
NATO viešasis forumas:
Penki svarbiausi NATO lyderių sprendimai Vilniuje
Ukrainos perspektyva NATO. Tai – daugiausia iššūkių sąjungininkams kėlęs klausimas, privertęs diplomatus ieškoti tokių formuluočių, kurios suteiktų daugiau motyvacijos Ukrainai, bet neprižadėtų jai per daug, kol šalyje tęsiasi Rusijos invazija. Aljanso lyderiai galop sutarė, kad kvietimas Ukrainai stoti į NATO bus įteiktas, kai dėl to sutars bloko valstybės ir Kyjivas įvykdys keliamas sąlygas.
Tokia formuluotė atrodo kompromisinė. Lietuvos ir kitų rytinių NATO šalių pareigūnai siekė, jog deklaracijoje būtų žodis apie Ukrainos „pakvietimą“ į Aljansą, tačiau Kyjivo narystė netapo apibrėžta laike, iki galo neaiškios liko ir sąlygos, kurioms išsipildžius šalis būtų pakviesta.
V. Zelenskis dar prieš paviešinant sprendimą kritikavo svarstomas formuluotes, kurios galiausiai ir buvo patvirtintos. Jis pažymėjo, kad tai yra „beprecedentis ir absurdiškas dalykas, kai nenustatytas nei kvietimo, nei Ukrainos narystės laikas“.
Tuo metu NATO generalinis sekretorius teigė, kad Ukrainai nusiųsta „stipri ir pozityvi žinutė“.
Aljansas taip pat sutarė atleisti Ukrainą nuo Narystės veiksmų plano (angl. Membership Action Plan, MAP) vykdymo, sutrumpinant kelią narystės NATO link „nuo dviejų žingsnių iki vieno žingsnio“, nutarė įsteigti NATO ir Ukrainos tarybą bei patvirtino ilgalaikės paramos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms planą.
Išspręstas Švedijos rebusas. Pirmadienį vakare Vilniuje NATO, Švedijos ir Turkijos delegacijoms pavyko rasti sutarimą dėl Stokholmo narystės Aljanse — Ankakra nebeblokuos šio proceso. Neilgai trukus poziciją pakeitė ir Vengrija, pareiškusi, kad „ratifikavimo proceso užbaigimas dabar yra tik techninis klausimas“.
Turkija pastarosiomis dienomis dar buvo padidinusi spaudimą partneriams, susiejusi Švedijos narystę su įstrigusių Ankaros derybų dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) atnaujinimu.
Dėl to pirmadienį su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu susitiko ne tik NATO lyderiai, bet ir Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles'is Michelis. Po susitikimo pareigūnas paskelbė, kad jie sutarė įpūsti naujos gyvybės ES ir Turkijos santykiams.
R. T. Erdoganas su Švedija sutarė, kad mainais į paramą jos narystei Stokholmas parems Turkijos eurointegracijos pastangas ir tęs įsipareigojimus dėl kovos su terorizmu.
Stokholmas pirmadienį pavadino „gera diena Švedijai“. Ši šalis taps 32-ąja NATO nare.
Regioniniai gynybos planai. Viršūnių susitikimo išvakarėse Aljansui pavyko sutarti ir dėl naujų regioninių gynybos planų, kuriems ypač daug dėmesio skyrė Lietuva.
Anksčiau NATO buvo laikomasi požiūrio, kad rusams užpuolus, Baltijos šalys turėtų bandyti atlaikyti puolimą, kol sąjungininkai atvyks į pagalbą. Naujieji planai numato, kad Aljansas iš karto būtų pasiruošęs duoti atkirtį.
J. Stoltenbergas juos vadino išsamiausiais „nuo Šaltojo karo pabaigos“.
Patys planai nėra viešinami. Ginant Lietuvą didžiausias dėmesys skiriamas Vokietijai.
Gynybos finansavimas. Siekiant įgyvendinti minėtus planus, NATO šalys sutarė ir dėl gynybos finansavimo grindų – valstybėms skirti ne mažiau 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai.
NATO viršūnių komunikate rašoma, kad šių lėšų reikia „tvariai vykdyti savo, kaip NATO sąjungininkių, įsipareigojimus“.
Lėšos turėtų būti naudojamos naujos įrangos įsigijimams, taip pat kitoms karinėms reikmėms, susijusioms su naujais regioninias gynybos planais.
Numatoma, kad kiekviena sąjungininkė bent 20 proc. gynybos biudžeto turi investuoti „į pagrindinę įrangą, įskaitant susijusius mokslinius tyrimus ir plėtrą“.
NATO duomenimis, šiuo metu 11 NATO narių jau pasiekė arba viršija 2 proc. BVP finansavimą gynybai.
Vokiečių brigada. Lietuva NATO viršūnių susitikime norėjo sutarti, kad deklaracijoje vienokiu ir kitokiu būdu būtų įtvirtintas ir Vokietijos pasiryžimas Lietuvoje dislokuoti karių brigadą.
Tokio sprendimo Vilnius siekė, norint užsitikrinti, jog Vokietija neatsitrauktų nuo kiek anksčiau birželį duoto pažado nuolatos dislokuoti vienetą Lietuvoje, jeigu Lietuva tam bus įrengusi infrastruktūrą ir tai nesikirs su kitais NATO planais.
Vis dėlto NATO vadovai Vilniuje pakartojo Madrido viršūnių susitikimo deklaracijoje pernai įtvirtintą formuluotę, jog rytiniame Aljanso pakraštyje dislokuotos priešakinės bataliono dydžio pajėgos „prireikus gali būti padidintos iki brigados dydžio vienetų“.
Vilniaus viršūnių susitikimo paraštėse Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius pareiškė, kad Berlynas iki metų pabaigos turėtų parengti planą dėl brigados Lietuvoje dislokavimo.
Ministras pabrėžė, kad sutarimas dėl brigados „yra suderintas su NATO planais“, tačiau tai nėra jų dalis.
