Vis populiarėjanti tendencija – pabaigus mokyklą pasirinkti laisvus metus („gap year“) ir juos praleisti savanoriaujant, dirbant, keliaujant, ar kitaip plečiant savo akiratį. Tačiau dažnai kyla klausimas, ar praleisti metai nebus paleisti vėjais? Savo patirtimi dalinasi keletas studentų, pasirinkusių vienus metus atidėti studijas.
Arnas Fedaravičius Vilniaus universitete studijavo filosofiją, tačiau po pirmo kurso nusprendė padaryti pertrauką. Šiuo metu jis vaidina Gabriele'io Salvatoreso filme „Sibirietiškas auklėjimas“.„Tiesiog taip atsitiko, kad gavau savo svajonių darbą ir teko rinktis. Iš pradžių galvojau, kad galbūt galėsiu suderinti savo užsiėmimą su filosofijos studijomis, tačiau, kai pamačiau grafiką ir sužinojau, kad dirbsiu šešias dienas per savaitę nuo ryto iki vakaro, tai Vilniuje, tai Italijoje, pasirinkimas tapo aiškus. Artimieji labai nesikišo į mano sprendimą, tiesiog sakė: „grįžk“. Jie norėtų, kad aš vėliau vėl grįžčiau į universitetą ir baigčiau studijas. Filosofija yra be galo įdomus dalykas, tačiau aš norėčiau grįžęs studijuoti ką nors kitą. Visada mėgau kiną, teatrą, todėl labiau norėčiau studijas susieti su šiais dalykais. Turiu labai daug svajonių apie savo tolimesnes studijas, tačiau nenoriu dabar apie tai kalbėti, nes tai dar neįvyko. Galbūt ir į filosofiją grįšiu. Studijomis tikrai nebuvau nusivylęs.
Apie kiną svajojau nuo penkiolikos metų, labai daug laiko praleisdavau kino teatre ir dabar pasitaikė proga įgyvendinti savo svajonę. Užsiregistravau aktorių agentūroje, atitikau išvaizdos standartus, po to dalyvavau atrankoje. Praėjau atranką ir dabar vaidinu filme. Iš pat pradžių buvau nusiteikęs, kad su Johnu Malkovichiumi, Peteriu Stormare'u ir kitais aktoriais artimai bendrauti nepavyks, todėl tenorėjau iš jų pasisemti kuo daugiau profesionalumo. Yra nemažai ir lietuvių aktorių, žinomiausias – Vytautas Rumšas, yra ir nežinomų, jaunų aktorių. Savo darbu esu patenkintas, džiaugiuosi, kad galiu vaidinti, o pats vaidmuo yra atskiras iššūkis. Tai darydamas aš jaučiuosi gerai, o kaip tai atrodys – sužinosim vėliau. Tiesą sakant, labai nesidomėjau, kada filmo produkcija bus baigta. Galbūt tai užtruks apie metus, aš gilinuosi tik į savo darbą.
Jei ne pasiūlymas filmuotis, nemanau, kad būčiau pasirinkęs praleisti metus. Tikriausiai tiesiog būčiau iššvaistęs tuos metus, o dabar turiu aiškų tikslą, kurio siekiu. Turėjau idėją važiuoti savanoriauti į Afriką, ar kur nors, tačiau rimtų ketinimų nebuvo. Dėl pinigų, manau, spėsiu juos užsidirbti pabaigęs studijas. Dvejojantiems patarčiau tikėti ir bandyti įgyvendinti savo svajones, o tai pasiekus – atiduoti visą save.“
Gediminas Galdikas laisvus metus praleido uždarbiaudamas Norvegijoje. Dabar Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuoja statybos inžineriją.„Praleidau metus po mokyklos baigimo. Visi draugai sakė, kad, jei praleisiu metus, tai niekada ir nebegrįšiu studijuoti, tačiau man reikėjo užsidirbti truputį pinigų. Galbūt nebuvau iki galo apsisprendęs, ką norėčiau studijuoti, todėl pasirinkau nestoti iš karto. Šiais laikais nėra lengva rasti darbą, tačiau man pavyko, dirbau užsienyje – Norvegijoje. Buvau pakankamai užimtas, bet truputį ir pakeliavau, pamačiau.
Norvegijoje dirbau statybose, o dabar studijuoju statybos inžineriją VGTU. Taigi darbas padėjo apsispręsti, ko aš noriu. Išdirbau aštuonis mėnesius. Pragyvenimas ten brangesnis, todėl milijonų neparsiveši, tačiau tuščiomis irgi negrįžau. Lietuvoje nemačiau galimybių rimčiau susitaupyti. Dirbdamas nekvalifikuotą darbą gali nebent pragyventi, bet ne sutaupyti studijoms.
Apie savanorystę negalvojau, nes viena svarbiausių priežasčių, pasirenkant praleisti metus, buvo uždarbis. Nesijaučiu per daug atitolęs nuo mokslo. Per vasarą visi kažkiek pamiršta ir aš jaučiuosi panašiai, ir sunku įsilieti į universitetą tikrai nebuvo. Nesigailiu pasiėmęs laisvus metus, kažkiek užsidirbau, supratau, ką noriu studijuoti. Geriau jau ilgiau pagalvoti, negu stoti bet kur. Jei tikrai žinai, ko nori, ir turi finansines galimybes, tada geriau stoti iš karto. Tačiau jei dvejoji, patarčiau neskubėti. O jei praleisi metus kitus ir būsi patenkintas tuo, ką darai, tada išvis nėra prasmės stoti į universitetą. Lietuvoje vyrauja keistas ir, mano galva, klaidingas požiūris, kad jei neturi aukštojo mokslo diplomo, tu esi niekas.“
Karolis Ruzgas laisvus metus praleido Lietuvoje, dabar Vilniaus universitete studijuoja anglų ir ispanų kalbas.„Metus praleidau iškart po mokyklos. Labai norėjau išvažiuoti savanoriauti su programa „Aktyvus jaunimas“, tačiau taip jau susiklostė, kad likau čia. Mano svajonė buvo savanoriauti Ispanijoje, tačiau ten yra labai didelis konkursas – apie 100 žmonių į vieną vietą. Tada bandžiau dalyvauti savanorystėje Makedonijoje, buvau jau besutvarkantis dokumentus, bet staiga agentūra dingo kaip į vandenį, nebeatsakė į laiškus ir mūsų ryšys nutrūko. Taigi savanoriauti neišvažiavau. Trims savaitėms buvau išvykęs į Angliją, norėjau stoti ten, tačiau ilgai neapsisprendžiau, kur ir ką studijuoti, ir pražiopsojau deadline'ą, todėl grįžau čia. Tuos metus pradirbau dailės reikmenų parduotuvėje, kur tikrai nepersidirbau, nes pirkėjų buvo ne per daugiausiai, tačiau buvo pakankamai įdomu.
Įsilieti į universitetą tikrai nebuvo sunku. Jei būčiau studijavęs ką nors, susieta su matematika, tada būtų buvę sunkiau, o dabar studijuoju anglų ir ispanų kalbas VU. Anglų kalba jau „lenda per gerklę“, tačiau šiaip viskas atrodo gerai. Nesigailiu, kad praleidau metus, iš tikro, net labai džiaugiuosi. Pabaigęs dvyliktą klasę aš labai nenorėjau mokytis, mokslai buvo visiškai atsibodę, tenorėjau ilsėtis ir nieko neveikti, tačiau žiemą, kažkur apie Naujuosius metus vėl atsirado motyvacija ką nors išmokti. Laisvi metai padėjo apsispręsti, kur stoti. Iš pradžių galvojau apie kultūros vadybą, bet atbaidė Kaunas. Galvojau ir apie studijas užsienyje, tačiau likus gal kokioms dviems savaitėms iki apsisprendimo ribos, nusprendžiau, kad noriu studijuoti ispanų kalbą.“
Vytautas Jokubauskas
