Valstybinė lietuvių kalbos komisija mano, jog tai griautų visą susiklosčiusią sistemą, mat lietuvių kalboje susiformavo tradicija, jog iš pavardės būtų galima atskirti, ar tai moteris, ar vyras.
Komisijos pirmininkė Violeta Meiliūnaitė teigia, kad kai buvo sprendžiama dėl galūnės -ė įtvirtinimo, buvo pasiremta iki krikščionybės įsitvirtinimo baltų kalbų plote paplitusia tradicija moterų pavardes sudaryti be priesagų, bet su moteriška galūne, tačiau galūnė -a moterų pavardėms mūsų kalboje nėra būdinga.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkė Ieva Bisigirskaitė specializuojasi lyčių studijų srityje ir savo disertacijai kalbino moteris, kurios po vedybų rinkosi pavardę su galūne -ė. I. Bisigirskaitei rūpėjo sužinoti, kas paskatino moteris rinktis būtent šią pavardės formą. Paaiškėjo, kad dažniausiai modernesnę pavardę moterys rinkosi kaip tarpinį variantą, bet labiausiai norėjo turėti identišką pavardę kaip sutuoktinio. Taigi galūnės -a įtvirtinimas taip pat būtų aktualus toms moterims, kurios siekia tokios pat pavardės kaip vyro, jeigu ji baigiasi -a. Tarkime, prezidento Gitano Nausėdos žmona galėtų tapti Diana Nausėda ir panašiai.
Nemato argumentų keisti moteriškų pavardžių
Kaip pasakoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė V. Meiliūnaitė, su krikščionybės įsigalėjimu Lietuvoje įsitvirtino tradicija parodyti moters statusą šeimoje – ar ji yra žmona, ar dukra. Ištekėjusios moters pavardė tradiciškai buvo sudaroma su priesaga -ienė ar -uvienė, o netekėjusios su priesaga -aitė, -ytė, -utė, -ūtė.
Nuo 2003 m. mūsų šalyje galioja nuostatos, pagal kurias moterys gali neatskleisti šeiminės padėties ir pasirinkti pavardę su galūne -ė. Taip gali daryti tiek ištekėjusios, tiek netekėjusios moterys: tarkime, Šimke gali tapti tiek Šimkutė, tiek Šimkienė, tiek Šimkuvienė.
Tačiau pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus Nausėdos sutuoktinė ar dukra galėtų būti tik Nausėdė, Pelėdos sutuoktinė ar dukra – tik Pelėdė, o Šalnos – tik Šalnė. Pagal šią sistemą, moters ir vyro pavardė sutampa tik išskirtiniais atvejais: pavyzdžiui, tarp lyčių sutaps Vėgėlės, Lingės, Kregždės pavardės.
Lietuvoje ištekėjusi moteris gali ir nekeisti pavardės arba pasirinkti dvigubą pavardę – tai yra savo pirminės šeimos bei sutuoktinio. Žmonos pavardę gali priimti ir vyras arba gali pasirinkti dvigubą pavardę, bet tai retesni atvejai.
Pasak V. Meiliūnaitės, pavardės su galūne -ė buvo būdingos ir prieš krikščionybės įsitvirtinimą baltų gyventame plote, todėl Skirgailos žmona anuomet galėjo būti Skirgailė, Treniotos – Treniotė. Tuo ir pasiremta, kai nutarta sudaryti sąlygas ir šiais laikais pasirinkti pavardę su -ė. Žmogaus įvardijimas vardu ir pavarde Lietuvoje įsigalėjo tik 16-17 amžiuje.
„Argumentas buvo tas, kad patraukiame priesagas, rodančias tam tikrą statusą, ir paliekame tradicinę, baltų kalboms būdingą galūnę. O galūnė -a šioje sistemoje neatsirado todėl, kad tokios tradicijos nebuvo. Tai būtų naujas išradimas, o bet kokiam naujam išradimui, kad jis ateitų į sistemą, reikia pagrindimo“, – sako V. Meiliūnaitė.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė mano, jog norint keisti moteriškų pavardžių darybą reiktų daugiau ir objektyvesnių argumentų nei tai, kad dalis moterų nori, jog jų pavardės sutaptų su sutuoktinių pavardėmis.
„Mes negalime sakyti, kad kalbos požiūriu tokia galūnė neįmanoma. Ji įmanoma. Tačiau tokios tradicijos nėra, o norint įvesti naują tradiciją, reikia atsiklausti visuomenės. Ar tikrai tas poreikis yra? Dabar mes turime vieno ar kitos asmens pašnekėjimus, kad labai daug žmonių nori. Žinote, aš esu mokslininkė, taigi daug ar mažai – mažai ką sako. Viskas priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Nuolat kartoju, kad reikia objektyvių faktų, kokios nors objektyvios apklausos, kuri parodytų tą moterų poreikį bei visos visuomenės požiūrį – kaip visuomenė žiūrėtų, jeigu tokia inovacija atsirastų“, – teigia V. Meiliūnaitė.
Pakarklytė svarsto, kaip apeiti kalbininkus
Laisvės partijos Seimo narė I. Pakarklytė sako, kad idėja siūlyti leisti moterų pavardžių darybą su galūnę -a radosi iš gausių besikreipiančių žmonių prašymų. Kokia tai gausuma, parlamentarė tiksliai neįvardijo.
„Jeigu pavardė baigiasi -a, o moteriai leidžiama pasirinkti tik -ė ar -ienė, tai tiesiog žmonėms tas skambesys pasirodė keistas – lietuvių kalboje tokių žodžių nėra. Tarkime, Šarkė. Juk šarka tikriausiai žinomesnis žodis“, – portalui tv3.lt pasakojo Laisvės partijos atstovė.
I. Pakarklytė sako, kad šiuo atveju pastebima ir diskriminacija, nes už užsieniečių ištekėjusios moterys ar moterys, turinčios kitų šalių pilietybes, gali būti identiškomis pavardėmis su savo sutuoktiniais, o Lietuvos pilietės, ištekėjusios už lietuvių – negali, netgi tais atvejais, kai sutuoktinio pavardė baigiasi ne -as, o -a.
Vis tik Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė V. Meiliūnaitė mano, kad argumentas apie diskriminaciją nėra iki galo suprantamas.
„Kai sako, kad tai galbūt diskriminacija, tai, žinote, aš visą laiką klausiu: o kairiarankių nediskriminuoja, kad pas mus eismas vyksta dešiniąja kelio puse, o kitur – kairiąja? Gal tai diskriminacija kairiarankių atžvilgiu?“ – stebėjosi mokslininkė.
Seimo narė teigia, kad pavardžių formos turėtų būti lankstesnės ir žmonės galėtų pasirinkti, kaip jiems labiau patinka pasivadinti. I. Pakarklytė teigia turinti vilties, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija pakeis savo nuomonę atsižvelgdama į visuomenės nuomonę.
Paklausta, kaip Laisvės partija ketina elgtis, jeigu kalbininkai nesutiks keisti pavardžių darybos, parlamentarė svarstė, kad tuomet būtų galima apeiti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją priėmus teisės aktus Seime. „Visada yra galimybė teikti įstatymo projektą. Kaip buvo su w, x ir q. Tai ta pati situacija“, – sakė I. Pakarklytė.
Moterys nori vyrui identiškos pavardės, atsiriboja nuo anytų
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkė I. Bisigirskaitė savo tyrimuose, kuriuos pradėjo 2014 m., teigia pastebėjusi, kad kai kurioms moterims itin aktualu, jog jų pavardės sutaptų su sutuoktinio ir vaikų pavardėmis. Labai dažnai moterys rinkdavosi pavardės galūnę -ė kaip vyro pavardei artimiausią variantą, nors labiausiai būtų norėjusios, kad pavardės būtų identiškos.
Iš tyrimo taip pat paaiškėjo, kad modernią pavardę besirenkančios moterys gana dažnai nori parodyti ištekėjusios moters statusą, bet nenori būti siejamos su anytomis, pavardė -ienė joms asocijuojasi su senatve, sovietine praeitimi.
„Moterys sakė, kad jos vartoja netradicines pavardes tam, kad kurtų naujas ištekėjusių moterų tapatybes, kurios nėra susijusios su kitomis šeimos moterimis, ypatingai anytomis. Moterys labai dažnai kalbėjo: „Aš norėjau savo vyro pavardės, o ne anytos“, – portalui tv3.lt pasakojo mokslininkė.
„Pavardės pasirinkimas šioms moterims tampa tarsi šeimos prekės ženklu. Jos sako: „Mes esame viena komanda ir tiek, kiek lietuvių kalba leidžia, turiu pavardę, kuri yra artimiausia mano vyrui“, – pridūrė I. Bisigirskaitė.
Anot mokslininkės, moterys, kurios išlaiko pavardę su -ienė dažnai savo sprendimą motyvuoja tradicijų saugojimu, bet tos, kurios pasirenka pavardės galūnę -ė, nesijaučia laužančios tradicijų ir dažniau pabrėžia, ką mūsų kultūroje reiškia viena ar kita pavardė.
„Jos ištekėdamos sako: „Pažiūriu į savo anytą ir savęs taip nematau. Noriu savo šeimos, savo vyro pavardės“. Man tai buvo netikėtumas, kad moterys ne tiek stengiasi neparodyti šeiminės padėties, kiek nori sukurti kažką visiškai naujo ir kultūriškai neangažuoto, nesiejamo su sovietine praeitimi. Moterys taip pat sako: „Jeigu aš galėčiau, imčiau vyro pavardę tokią, kokia ji yra“. Jeigu vyras Kazlauskas, tai ir moteris norėtų būti Kazlauskas, bet kadangi, kaip jos sako, kalbininkai neleidžia, tai jos pasirenka tai, kas artimiausia ir tampa Kazlauskėmis“, – pasakoja I. Bisigirskaitė.
Mokslininkė mano, kad ir galūnė -a būtų artėjimas prie to, jog abiejų sutuoktinių pavardės nesiskirtų. „Manau, kad moterys, kurios rinktųsi pavardes su -a, yra ištekėjusios už Zabietos, Nausėdos, Kojalos ar panašiai. Tai būtų būtent tai visuomenės grupei aktuali reforma“, – svarstė mokslininkė.
Tačiau Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė sako, kad lietuvių kalba tuo ir išsiskiria, jog mūsų pavardės dažniausiai parodo lytį, skirtingai nuo anglosaksiškos tradicijos, kai iš pavardės beveik neįmanoma nustatyti, ar kalbama apie vyrą, ar apie moterį, nebent vartojami įvardžiai.
„Poreikis, kad vyro ir moters pavardės sutaptų, kyla iš paprasto merkantilinio dalyko, kad kai žmonės atsiduria šalyse, kuriose galūne ar priesaga nėra parodoma moters lytis. Gal tai yra šiek tiek nepatogu. Bet tokiu atveju aš tiesiog visų klausiu, ar ir lietuviu būti nepatogu? Kažkodėl islandams būti islandais ir rašyti vardus su trimis diakritikais ir dar tokiomis raidėmis, kurių mes ne tik rašyti, bet ir perskaityti nemokame, jiems tai normalu, jie didžiuojasi ir mano, kad saugoti išskirtinumą yra svarbu. Mūsų kraštutinumas yra kitas – gana dažnai pasigirsta noras tą išskirtinumą suniveliuoti. Aš tai siečiau su saviverte“, – sakė V. Meiliūnaitė.
„Kol kas lietuvių kalbos tradicija yra tokia, kad vyro ir moters pavardė savo gramatine forma skiriasi. Iš tos pavardės matai, ar tai vyras, ar moteris. Žinoma, kai turime pavardes Ignas Vėgėlė ir Inga Vėgėlė, tai be vardo jau neatskirsi, ypač jei rašoma tik vardo pirmoji raidė. Bet tokių pavardžių nėra daug, o bendroji tradicija, kad iš gramatinės kategorijos matosi, ar tai vyras, ar moteris“, – reziumavo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė.
Teisingumo ministerija: klausimas jau aptartas partijos lygmeniu
Teisingumo ministerija, kurios darbo sričiai priklauso oficiali asmenvardžių rašyba, teigia esanti susipažinusi su Laisvės partijos narės I. Pakarklytės siūlymu, bet kadangi siūlymas nėra įgijęs teisės akto projekto formos, ministerija nuo komentarų susilaiko bei pažymi, kad oficialių konsultacijų šiuo klausimu tarp Seimo ir Teisingumo ministerijos nėra vykę.
„Tačiau teisingumo ministrė ir Seimo narė šį klausimą yra aptarę partijos ir Seimo frakcijos formatuose“, – teigiama ministrės patarėjo Pauliaus Žeimio atsakyme.
Kaip žinoma, Laisvės partija į teisingumo ministrus yra delegavusi Eweliną Dobrowlską.
Pasak P. Žeimio, viena vertus, siūlomi pakeitimai priskirtini Valstybinės lietuvių kalbos komisijos priimamų nutarimų lygmeniui, kita vertus, asmens vardo ir pavardės rašymą dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose reguliuoja Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas, o tai jau būtų Seimo sprendimas.
„Taigi išimtys dėl pavardės rašymo neatsižvelgiant į skirtumus pagal lytį gali būti nustatomos ir konkrečiame Įstatyme. Atitinkamai, išsamesnę nuomonę Teisingumo ministerija galėtų pateikti, jei Seimo narės pataisos būtų pateiktos Seimui ir jei Seimas kreiptųsi Vyriausybės išvados“, – teigė ministrės patarėjas.
