Esą lietuvių kalbos tradicijos to neleidžia ir tokios galūnės labiau būdingos slaviškoms tradicijoms, kur, pavyzdžiui, už Putino ištekanti moteris tampa Putina, o už Medvedevo – Medvedeva.
Parlamentarė, laisvietė Ieva Pakarklytė siūlo leisti moterims rašyti pavardę su galūne -a, jei, tarkime, jos tekėtų už vyro su tokia pavardės galūne.
Pavyzdžiui, jei moters vyro pavardė – Šarka, Alekna, ar Pelėda – ji perimtų identišką pavardę. Tačiau šis siūlymas sukėlė audringas diskusijas. Vieni sako, kad tai – kalbos darkymas. Kiti, priešingai – esą lietuvių kalbai kaip tik trūksta daugiau laisvės:
„Aš manau, kad čia viskas gerai ir reikėtų leisti.“
„Ne, nemanau. Man nei gražiai skamba ir užtenka. A, paskui dar kažką sugalvos, kam to reikia?“
„Manau, kad visai racionalus pasiūlymas, visam pasauly yra – vyras koks nors Džonsas ir žmona gali būt Džons.“
„Aš manau, nėra jokių bėdų. Išvis nesuprantu, kodėl kažkas tui nustatyti, kaip žmogus save turi pasivadinti.“
„Man tai tas pats, bet aš už -ienė.“
„Kalbos darkymas pagal mane. Aš tikrai nepritariu. Yra lietuvių kalbos gramatika, galų gale, mūsų papročiai. Taip turi būti.“
„Aš manau, kad reikėtų. Jei yra noras, kažkokios moterys, kurios už – kodėl gi ne?“
Pagal lietuvių kalbos asmenvardžių sistemą, lietuvių moterų pavardės – išvestinės, sudarytos vyriškos pavardės pagrindu. Todėl tradiciškai ištekėjusios moterys pasiima vyro pavardę pridedant priesagą -ienė, -uvienė. O netekėjusios turi galūnes -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė.
Tiesa, prieš 20 metų, 2003-aisiais, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba išaiškino, kad šios formos aiškiai rodo moters statusą, o dėl to moterys gali patirti diskriminaciją.
Tad tais pačiais metais VLKK įteisino dar vieną variantą – moterims vietoje priesagos -ienė buvo leista prie pavardės ištekant pridėti galūnę -ė. Pavyzdžiui, vietoj Jonaitienės tapti – Jonaite.
O naująjį variantą – pavardes su -a moterims leisti siūlanti Pakarklytė sako, kad sulaukia daugybės moterų laiškų būtent šiuo klausimu. Kur jos sako nesuprantančios, kodėl negali pasilikti originalios vyro pavardės.
„Tas poreikis atėjo iš žmonių – kreipėsi į mane tiek moterys, tiek vyrai su šiuo klausimu. Jeigu mes turime pavardę – labai gražią – Šarka, tai turėti taip pat analogišką pavardę sutuoktinei Šarka – galėtų būti variantas. Vietoj Šarkė ar Šarkienė, net natūraliau skamba“, – tvirtina I. Pakarklytė.
Tačiau tokį Pakarklytės siūlymą VLKK atmetė.
Anot Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vardyno pakomisės pirmininkės Daivos Sinkevičiūtės, argumentai – istoriniai. Esą sistemos, leidžiančios rašyti moterims pavardžių galūnėse -a, neturime, tai yra slaviška tradicija. Pavyzdžiui, už Putino ištekėjusi moteris tampa Putina, o už Medvedevo – Medvedeva.
„Nes turim – Ivanovas, Ivanova. Tos moterys, kurios turi ne lietuvišką tautybę – tai jos gali. Bet būtent lietuvės, kurios teka už lietuvių – tokių tradicijų neturi“, – aiškina D. Sinkevičiūtė.
O anot Vilniaus universiteto lietuvių katedros docento Antano Smetonos, nors pavardė su galūne -a būdinga slavams, visgi baltų kalboms tai esą taip pat nesvetimas dalykas. Ir jei kada nors tokį variantą leistų – kalba dėl to nesugriūtų.
„Kita šio reikalo pusė – tai gali būti ir baltų kalboms įmanomas dalykas. Turime latvių kalbos pavyzdį – Kalninia, Ozolinia“, – teigia A. Smetona.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vardyno pakomisės pirmininkė sako, kad klausimas esant poreikiui galėtų būti svarstomas ir vėl.
„Jei atsirastų statistiškai reikšmingas toks žmonių skaičius. Jei, pavyzdžiui, Varna ir Varna, kad atsirastų tokios pavardės, tada žinoma, ir priimtų dalis visuomenės. Tada tas klausimas būtų svarstomas, nes neturėtume kalbinių argumentų. Bet istoriniai argumentai tam prieštarauja“, – tikina D. Sinkevičiūtė.
Ieva Pakarklytė sako, kad pavardžių galūnių klausimą veikiausiai dar kartą kels Seimo pavasario sesijoje teikdama įstatymo pataisos projektą.
