Šiandien, sausio 13-osios išvakarėse - laisvės gynėjų prisiminimai. Sušalę, alkani, nuolatiniame pavojuje - tačiau pasiryžę už tėvynę padėti galvas. Tokie drąsūs vyrai ir moterys pečius surėmė Seimo gynybos priešakyje. Istorija atskleidžia, jog broliams lietuviams į pagalbą skubėjo ir ukrainiečiai.
Pažadai, kad priespaudos šešėlius skros laisvės spinduliai, išsipildė. Šiandien čia, jau nepriklausomoje Lietuvoje gimę vaikai nebesibaimina žemę drebinančių tanko vikšrų dundesio, jiems netenka krūpčioti išgirdus automato seriją. Tačiau mažieji, apie kraują stingdančius įvykius girdėję tik iš tėvelių ar mokytojų, supranta, kokia kaina buvo sumokėta 1991-ųjų sausį.
Taip, į okupantų agresiją lietuviai šūviais neatsakė, tačiau prireikus Seimo rūmus gynę savanoriai buvo pasiruošę paskutinį Nepriklausomos Lietuvos bastioną ginti ir ginklu. Štai šie vyrai ir moterys užėmė svarbiausias gynybos pozicijas, išsidėstė Kovo 11-osios salėje. Čia daugelis praleido ir kelias savaites, ir mėnesius. Dažnai nebūdavo laiko rimčiau užkąsti, o miegoti tekdavo ant kėdžių, pagalves atstodavo atkaltės.
Visgi pagrindine tvirtove tapusių parlamento rūmų gynybos juosta buvo žmonės, laisvės trokštantys piliečiai.
Už Lietuvą padėti galva buvo pasiryžę ne tik lietuviai. Į Vilnių skubėjo ir kaimynai latviai, taip pat ir ukrainiečiai. Štai šie tvirtai sudėti vyrai Jevhenas ir Jurijus, tuomet buvę dar studentai, iš Kijevo traukiniu padėti broliams lietuviams išskubėjo vos išgirdę apie rusų ataką.
Gindami tėvynę sausio 13-ąją žuvo 14 Lietuvos patriotų.
Plačiau apie tai TV3 reportaže
