Žuvusio Lietuvos laisvės gynėjo Apolinaro Juozo Povilaičio sūnus Robertas Povilaitis Sausio 13–ąją kreipėsi į Norvegijos Nobelio taikos komitetą prašydamas apsvarstyti galimybę atšaukti Nobelio taikos premiją, 1990 m. įteiktą tuomečiam Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui.
Iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime R. Povilaitis pabrėžė, kad Nobelio taikos premijos 1990 m. skyrimas M. Gorbačiovui tarsi parodo, kaip idealizuojamas buvo šis žmogus Vakaruose. Deja, 1991 m. įvykiai ne tik Vilniuje tokio požiūrio nepakeitė.
„Mano giliu įsitikinimu, tuometis Sovietų Sąjungos prezidentas M. Gorbačiovas, kaip valstybės vadovas, yra atsakingas už SSRS ginkluotųjų pajėgų, SSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės ir SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) pajėgų veiksmus 1991 m. sausio 13-ąją, kurie vertintini kaip karo nusikaltimai ir/arba nusikaltimai žmoniškumui. Net jeigu minėtosios ginkluotosios pajėgos veikė be M. Gorbačiovo įsakymo (kaip teigia jis pats), jo tylus pritarimas arba nesiėmimas vėliau veiksmų ištirti įvykį ir nubausti asmenis, naudojusius ginkluotą jėgą (kovinius šaudmenis, sunkiąją karinę techniką) prieš civilius asmenis ir civilius objektus, taip pat sudaro pagrindą M. Gorbačiovo atsakomybei pagal tarptautinės baudžiamosios teisės standartus“, – sakė R. Povilaitis.
Lietuva jau dvidešimt vienerius metus nori teisiškai ištirti šį įvykį, tačiau M. Gorbačiovas nebendradarbiauja su Lietuvos Respublikos teisėsauga, o Rusijos Federacija, kaip SSRS teisių ir pareigų tęsėja pagal tarptautinę teisę, atmeta Lietuvos teisinės pagalbos prašymus net šį asmenį apklausti.
„1990 m. M. Gorbačiovui buvo įteikta garbinga ir prestižinė Nobelio taikos premija. Tačiau manau, kad savo veiksmais ar nusikalstamu neveikimu 1991 m. dėl įvykių Vilniuje ir kitose vietose, kai byrant SSRS buvo naudojama ginkluota jėga, M. Gorbačiovas paniekino jam suteiktą garbingą apdovanojimą. Jo pabrėžtinas nenoras reaguoti į teisėtą Lietuvos reikalavimą teisiškai ištirti šiuos įvykius ir M. Gorbačiovo vaidmenį juose tik patvirtina buvusio SSRS prezidento nehumanišką poziciją, su kuria aš, kaip žmogus, dėl šių įvykių praradęs tėvą, negaliu taikstytis“, – pažymėjo R. Povilaitis.
Savo kalboje jis, be kita ko, pažymėjo, kad Sausio 13–osios nusikaltimų žmoniškumui nedrįsta pripažinti ne tik Rusijos valdžia, bet ir kai kurios Vakarų Europos valstybės. Tą mes puikiai matėme šią vasarą, kai įtariamasis nusikaltimais žmoniškumui Michailas Golovatovas buvo milžinišku greičiu išsuktas nuo perdavimo Lietuvos teisėsaugai.
„Kaip teko skaityti vėliau, tos specialiosios „Alfa“ grupės, šturmavusios televizijos bokštą, veteranų tinklaraštyje, tai jie iki pat šiolei skleidžia propagandą, kur sausio 13–osios žudynes vadina „komandiruote“ bei „sėkmingai atlikta operacija“, kurioje esą net nereikėjo panaudoti šaunamųjų ginklų. Sunku net atrasti tinkamus žodžius, kaip pavadinti tai, kad šiai specialiųjų KGB pajėgų grupei yra pastatytas paminklas Maskvoje, kuriame Sausio 13-osios įvykiai priskiriami prie šios grupės nuopelnų“, – sakė R. Povilaitis.
Jo teigimu, prievarta ir apgaule XX amžiaus viduryje patekę į totalitarinės valstybės glėbį, patyrę daug smurto iš anos sistemos, mes tarsi patys tapome prievartos kultūros rėmėjais ir jau nebemokame gyventi be prievartos. Nė vienas bandymas valstybės politikos lygiu nutraukti užburtą smurto ratą ir sustabdyti bent jau smurto naudojimą vaikų auklėjime dar nepavyko. Iš kai kurių Seimo narių net buvo pasigirdę skambių frazių apie smurtą kaip kultūrinį tautos paveldą. O ką pasako apie mūsų visuomenę faktas, kuomet keliems šimtams taikių žmonių apsaugoti reikia kelis kartus daugiau policininkų.
Saugoti, pasirodo, reikia nuo mūsų pačių, saugoti reikia net nuo Seimo narių! Nuo tų pačių Seimo narių, kurie esant įtarimams riaušių kurstymu buvo pridengti nuo teisėsaugos padedant kitiems Seimo nariams. Įsiklausykime į absurdiškumą teiginio – piliečius reikia saugoti nuo Seimo narių! Paskutinėmis savaitėmis tenka stebėti kitą visiems iki skausmo žinomą situaciją, dėl kurios turi būti gėda mums visiems, kuomet valstybės vardu veikiančios institucijos nesugeba išlaisvinti vaiko, patiriančio akivaizdžią psichologinę suaugusiųjų prievartą – o kaipgi kitaip galėtume pavadinti ciniškus suaugusių žmonių žaidimus, įkalinusius vaiką ir pavertusius jį savo interesų įkaitu?“ – retoriškai klausė psichologas R. Povilaitis.
