Lietuvos rinkėjai politikams vakar pasiuntė labai aiškų signalą: jie yra nepatenkinti dabartine reikalų padėtimi valstybėje ir nori permainų. Tačiau tą nepasitenkinimą išreiškė nevienareikšmiai.
Visų pirma, didžioji dalis rinkėjų – daugiau nei pusė visų turinčiųjų teisę balsuoti asmenų – iš viso į rinkimus nėjo. Negalutiniais VRK duomenimis, nebalsavo net 52,2 procento pilnamečių Lietuvos piliečių. Tai pats žemiausias pastarųjų metų rodiklis tarp visų Europos Sąjungos valstybių. Ir jis reiškia ne ką kitą, kaip didžiulį žmonių nusivylimą socialinę tvarka ir menką tikėjimą, kad galima čia ką pakeisti.
Didžiausias šio pasyvumo nuostolis – žlugęs referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Tai aiškus signalas Europos Komisijai ir ES valstybėms, kad Lietuvos žmonėms ši tema nėra tokia svarbi, kadangi jie net nesusirenka tuo klausimu pareikšti savo nuomonės.
Referendumas, be abejo, buvo nesąžiningas valdžios žaidimas žmonių jausmais, mėginimas padidinti rinkėjų aktyvumą ir nelabai vykęs mėginimas užsiglausti už žmonių nuomonės prieš Europos partnerius bei tokiu būdu pateisinti savo neveiklumą energijos apsirūpinimo klausimu per pastaruosius 10-12 metų. Bandymas neišdegė, o neįvykęs referendumas padėtį tik dar labiau komplikavo. Dabar Lietuvos derybinės pozicijos dar prastesnės negu iki referendumo.
Antroji rinkimų išvada – sunkų politinį smūgį patyrė valdančioji koalicija. „Jaunesnieji“ koalicijos partneriai – Naujoji sąjunga ir Valstiečiai liaudininkai – patyrė visišką fiasko. Ne tik neįstengė perkopti 5 proc. barjero, bet triuškinančiai pralaimėjo ir vienmandatėse apygardose. Antrame rinkimų ture geriausiu atveju jiems gali pasisekti laimėti po 1-3 mandatus, bet tai nieko nekeičia. Juos ištiko tas pats likimas, kuris 2000-aisias buvo ištikęs krikščionis demokratus, kurie tuo pačiu statusu „asistavo“ konservatoriams ir turėjo prisiimti politinę atsakomybę už pastarųjų politines klaidas.
Liberalcentristams pasisekė labiau – panašu, kad jie „per plauką“ peršoko 5 procentų slenkstį, nepaisant visų jų partiją lydėjusių skandalų šleifų ir gana blankaus jų ministrų vaidmens pasitikėjimo neturinčioje Vyriausybėje. Dar keletas jų kandidatų parodė neblogus rezultatus vienmandatėse apygardose, tad tikėtina, jog antrame ture ši partija gali sustiprinti savo pozicijas.
Valdantieji socialdemokratai gavo mažiau balsų, nei rodė apklausos ir jie patys, matyt, tikėjosi. Tačiau apskritai jie gavo daugiau, negu atsakomybės mastas, tenkąs svarbiausiajam valdančiosios koalicijos partneriui, būtų leidęs manyti. Ketvirta vieta partijų rikiuotėje, beveik 12 procentų balsų daugiamandatėje ir sąlygiškai patenkinamos pozicijos vienmandatėse apygardose – pakankamai geras rezultatas partijai, labiausiai atsakingai už pastarųjų metų valstybės valdymo socialines pasekmes. Galima sakyti, kad iš tos balos jie išlipo mažiausiai šlapi.
Faktas vis dėlto yra tas, kad valdančiąją koaliciją rinkėjai nušlavė. O ką išsirinko?
Žmonės bandė rinktis „kitus“ – aiškiai balsavo už tuos, kurie valdžioje nebuvo. Savo maksimumą – apie 20 procentų balsų (maždaug penktadalis rinkėjų nuolat palaiko konservatorius) – susirinko Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai.
Tikras netikėtumas – antroji vieta ir daugiau nei 15 procentų balsų – šoumenų Tautos prisikėlimo partija. Galima buvo tikėtis, kad jie gaus 5-7 procentus protesto balsų, tačiau kad žmonės, neturintys nei politinės patirties, nei rimtesnės programos, surinks tiek, kiek surinko – niekas nebūtų patikėjęs. Tai irgi liudija ne tik reikšmingos visuomenės dalies nerimtą požiūrį į politiką apskritai, bet ir ydingumą pačios politinės sistemos, kuri nepajėgia motyvuoti ir iškelti kvalifikuotų, politiniam darbui pasirengusių žmonių. Neturėdami dėmesio vertų alternatyvų, kasdien matydami beviltišką politinio gyvenimo liūną, dalis balsuotojų gundosi paversti jį savotiška komedija, patikėdami savo balsus tiems, kurie politinę raišką sugeba geriausiu atveju tik parodijuoti. Kokios bus viso to pasekmės – netrukus pamatysime.
Trečiąją partijos „Tvarka ir teisingumas“ vietą su vos 11 parlamentinių vietų daugiamandatėje apygardoje tenka vertinti kaip jos nesėkmę. Juo labiau kad ir antrame rinkimų rate jos perspektyvos nėra labai šviesios. „Tvarkiečiams“ buvo parodyta tik tiek rinkėjų pasitikėjimo, kiek ir valdžioje esantiems socialdemokratams. Labai nedidelė tikimybė, kad jie galėtų pakliūti tarp tų politinių jėgų, kurios formuos valdančiąją daugumą.
Darbo partijos penktoji vieta ir vos 9 procentai rinkėjų balsų jai irgi nieko gera nežada, greičiausiai – nereikšmingą vaidmenį opozicijoje.
Taigi, pirmas tris vietas užėmusios partijos – ne iš dabartinės valdančiosios koalicijos. Rinkėjų verdiktas – akivaizdus. Skaudžiausius pralaimėjimus patyrė Artūro Paulausko ir Kazimieros Prunskienės partijos. Jų, kaip partijų lyderių, ateitis politikoje – aiškiai jau problemiška.
Kas sudarys naują valdančiąją daugumą? Žinoma, daug lems antrasis rinkimų ratas. Tendencija gali išsilaikyti, bet – nebūtinai. Kartais rinkėjai antrame ture balsuoja nebūtinai už rinkimų lyderius. Prisiminkime praėjusius rinkimus, kai pirmame rate triuškinamai laimėjusi Darbo partija, antrame – beveik visą savo persvarą iššvaistė, o ilgainiui iškrito ir iš valdančiosios daugumos.
Vis dėlto konservatorių pozicijos šį kartą atrodo gana tvirtai ne tik daugiamandatėje apygardoje. Tad jeigu tendencija išsilaikys, TS-KD greičiausiai išliks rinkimų lyderiu ir išlaikys iniciatyvą formuoti valdančiąją koaliciją. Tikras išsigelbėjimas konservatoriams – abiejų liberalų partijų prasiveržimas į Seimą. Vieną kitą mandatą liberalai, reikia manyti, iškovos dar ir vienmandatėse apygardose, tad jie bus natūralus ir pirmasis Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų sąjungininkas.
Į sąjungininkus konservatoriams greičiausiai statysis ir Artūro Valinsko šoumenai. Kaip partija be patirties ir politinio veido, ji būtų labai tinkama „jaunesniojo“ koalicijos nario vaidmeniui.
Be abejo, socialdemokratai konservatoriams būtų parankesnis koalicijos narys, nes tai – „prognozuojamas“ žaidėjas. (A. Valinskas dar ims ir užsispirs mažinti Seimo narių skaičių, kaip kad dievagojosi rinkimų naktį per televiziją.) Tačiau sudarius vadinamąją „vaivorykštinę“ koaliciją su buvusiais valdančiaisiais, konservatoriai rimtų reputacijos nuostolių neišvengtų. O reputacija švaistytis artėjančio ekonominio sunkmečio sąlygomis būtų labai neapdairu.
Socdemams, „tvarkiečiams“ ir „darbiečiams“, matyt, teks tenkintis opozicijos dalia. Bent jau pradžioje, kol naujai supildytos koalicijos nesudrebins pirmieji politiniai ir ekonominiai smūgiai.
