Tolesnės šešios savaitės bus lemiamos šioje kovoje, Ukrainai ruošiantis gegužės 25 dieną surengti pirmalaikius prezidento rinkimus, parengti naują konstituciją ir neleisti prorusiškiems separatistams atplėšti rytinių regionų.
Susigrąžinti Krymą, praėjus 60 metų po to, kai tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas jį padovanojo Ukrainai, – veikiausiai priėmęs impulsyvų sprendimą, buvo didelis V.Putino politikos triumfas šalies viduje. Tačiau prarasta galimybė daryti įtaką Ukrainai gali būti didelė kaina už šį laimėjimą, o su laiku ji gali tapti šaukštu deguto.
Nors Ukraina ir Rusija tapo atskiromis valstybėmis, 1991 metais subyrėjus Sovietų Sąjungai, jų ekonominiai, politiniai ir kultūriniai ryšiai išliko stiprūs, o Maskva išsaugojo didelę politinę ir ekonominę įtaką Kijevui.
„Putinas dabar ieško modelio, pagal kurį Maskva išlaikytų tam tikro laipsnio įtaką, – sako buvęs Kremliaus ideologijos kūrėjas Glebas Pavlovskis.
„Manau, kad ateinančios šešios savaitės bus itin svarbios, nes Putinas negali leisti, kad rinkimai Ukrainoje sukurtų Rusijai nepriimtiną formulę – ir jis negali pasirodyti esantis neryžtingas, – aiškina ekspertas. – Jam reikia greito sprendimo."
Tačiau, bent jau iš pirmo žvilgsnio, V.Putinui jokių didelių rūpesčių nekyla. Jo populiarumas pasiekė aukščiausią lygį per kelerius pastaruosius metus, kai jis pasiuntė Rusijos pajėgas užimti Krymo, o Maskva aneksavo tą 2 mln. gyventojų pusiasalį po paskubomis surengto referendumo.
Maskvos politikos ir verslo elitas susitelkė, palaikydamas V.Putiną, tuo tarpu Vakarų šalys paskelbė sankcijas dėl veiksmų, kurias jų lyderiai laiko neteisėtu mėginimu iš naujo nubraižyti sienas, išprovokavusiu į Šaltąjį karą panašų konfliktą.
Prezidentas praeitą mėnesį pasirašė dokumentus dėl Krymo aneksijos, o prieš tą ceremoniją savo kalboje išdėstė ambicijas kurti stipresnę Rusiją, kurios Kremliuje buvo pasveikintos ovacijomis. Pagal V.Putino viziją, turinčią atitaisyti Sovietų Sąjungos iširimą, vadinamosios artimojo užsienio valstybės turi būti sugrąžintos po Maskvos sparneliu.
Vienybė su prezidentu Rusijoje tikriausiai dar bus ilgokai demonstruojama, o V.Putino sėkmė Kryme taip pat laikinai neutralizavo politinę opoziciją.
Nerimo ženklai
Tačiau verslo ir politikos ekspertai sako, jog stiprėja užkulisiniai nerimo ženklai, blėstant euforijai ir atsiskleidžiant rūsčiai sankcijų tikrovei – taip pat perspektyvai, kad baudžiamosios priemonės bus griežtinamos, jeigu Rusija nebendradarbiaus su Vakarų valstybėmis.
Rusijos ekonomikos augumui beveik visiškai sustojus, o kapitalo nuotėkiui per pirmuosius tris šių metų mėnesius pasiekus beveik 64 mlrd. JAV dolerių (159 mlrd. litų), atsiranda daug priežasčių nerimauti dėl finansinės naštos, kuria taps būtinybė suteikti pagalbą Krymui - regionui, kurio didelę dalį gyventojų sudaro pensininkai, o ekonomiką palaiko ne itin populiarūs Juodosios jūros kurortai.
Kai kurie verslo lyderiai ir vyriausybės pareigūnai taip pat susirūpinę dėl žodžių karo su Vakarais, grasinančio grąžinti Rusiją į sovietinių laikų izoliaciją po du dešimtmečius kurtų ryšių su turtingesnėmis valstybėmis.
Be to, baiminamasi priešiškos reakcijos į turtingus rusus užsienyje arba jų vaikus, studijuojančius užsienio mokyklose.
„Esama žmonių, kurie yra pasimetę. Jie to nesakys viešumoje, tačiau nuomonės skiriasi, ar tai, kas vyksta, yra gerai šaliai", – sakė vienas liberalių politinių pažiūrų rusų verslininkas Maskvoje, nepanoręs viešinti savo vardo.
Politologas Stanislavas Belkovskis, duodamas interviu liberalios pakraipos radijui „Echo Moskvy“, žengė dar toliau, teigdamas, kad nuotaikos pradėjo keistis, kai JAV sankcijos smogė V.Putino aplinkos nariams, taip pat kitiems asmenims ir pareigūnams.
„Prieš dvi savaites Rusijos elitas buvo apimtas euforijos, – sakė jis. – Atrodė, kad Rusija iškovojo milžinišką geopolitinę pergalę ir kad turėtume didžiuotis."
„Šiandien elitą apima lengva depresija. Jie supranta, kad kyla problema, – pridūrė S.Belkovskis. – Taigi, kai pasijautė tikrosios sankcijos, kai žmonės suvokė, kad iškilo pavojus jų nekilnojamajam turtui, sveikatos priežiūrai ir švietimui Vakaruose, kuriuo jie naudojosi pastaruosius 20 metų, jie susirūpino."
Pastangos sumažinti žalą
Tokie nuogąstavimai tikriausiai išliks povandeninėmis srovėmis, nusistovėjus politiniam klimatui, kuriame kritika V.Putino adresu dėl veiksmų Kryme tapo beveik neįmanoma, prezidento gebėjimas išsaugoti Maskvos įtaką Ukrainai būtų itin svarbus veiksnys V.Putino pastangose išlaikyti visuomenės palaikymą.
Pavojus Maskvos įtakai Kijeve iškilo, kai Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius vasario 22 dieną pabėgo į Rusiją po tris mėnesius vykusių protestų, kuriuos įžiebė jo sprendimas atmesti politinės ir prekybos asociacijos sutartis su Europos Sąjunga (ES) bei grįžti prie draugystės su Maskva.
Į valdžią atėjus vyriausybei, kuri labiau atsigręžusi į Vakarus, o ne Rytus, padidėjo pavojus, jog Rusija praras galimybę pakreipti savo naudai įvykius toje šalyje, kurią laiko buferiu, skiriančiu nuo Vakarų valstybių, ir istoriniu rusų civilizacijos lopšiu.
Didelė dalis iš 144 mln. Rusijos gyventojų jaučiasi artimi Ukrainai emociškai arba dėl šeimos ryšių, tačiau Kremlių ir jo sąjungininkus verslo pasaulyje taip pat traukia kaimyninės šalies priemonė, susitelkusi rusiškai kalbančiuose rytiniuose regionuose, ir jos rinkos.
Naujosios Ukrainos provakarietiško kurso šalininkų nuomone, V.Putinas taip pat nenori, kad Ukraina suklestėtų ir taptų pavyzdžiu, galinčiu įkvėpti jo oponentus Rusijoje mėginti atkartoti Kijeve vykusius Euromaidano protestus Maskvoje ir nuversti prezidentą.
Dabar pagrindinė V.Putino taktika – toliau telkti pajėgas prie sienos su Ukraina. Ši jėgos demonstravimas kelia nuogąstavimus Ukrainoje ir Vakarų šalyse, kad Maskva gali pasiųsti karius ir aneksuoti rytinius regionus, tokius kaip Doneckas, Luhanskas ir Charkovas. Kijevas kaltina Maskvą, kad ji kursto neramumus tose srityse ir remia separatistus.
V.Putinas yra gavęs sau ištikimo parlamento sutikimą naudoti armiją, jeigu Ukrainoje iškiltų pavojus rusakalbiams – panaši taktika buvo panaudota Kryme. Rusijos valstybinė žiniasklaida kūrė pagrindą tokiam scenarijui, vaizduodama Ukrainą šalimi, kurioje nevaldomai siautėja neofašistų grupuotės.
Tačiau karinės jėgos panaudojimas sukeltų naujų, daug griežtesnių Vakarų sankcijų bangą arba netgi karinį konfliktą, kuris gali būti brangus, lemti didelius nuostolius Rusijai ir sumažintų 61 metų prezidento populiarumą.
Galbūt pajėgų stiprinimas pasienyje tebus daugiausia svertas derybose su Vakarų lyderiais.
„Iš principo, kariuomenė ten laikoma, kad žmonės sutiktų kalbėtis su Putinu dėl Ukrainos ateities, – pažymėjo G.Pavlovskis, prieš trejus metus dar dirbęs prezidento patarėju. – Putinas supranta, jog nesant pavojaus, kad krizė gali pablogėti, niekas jo neįtrauks į diskusijas dėl Ukrainos."
Rusijos reikalavimai, kurie bus neabejotinai išdėstyti per ketvirtadienį Ženevoje vyksiančias derybas su Jungtinėmis Valstijomis, ES ir Ukraina, veikiausiai apims reikalavimą, kad Kijevas turi likti už NATO ir ES ribų, kad Ukrainos regionams turi būti suteikta didesnė autonomija, o rusakalbiams - sudarytos sąlygos plačiau vartoti savo gimtąją kalbą.
Kremlius jau kelis mėnesius siūlo Ukrainos federalizacijos idėją. Vasarį pagrindinis V.Putino patarėjas Ukrainos reikalams pasiūlė, kad tos šalies regionai netgi galėtų vykdyti skirtingą užsienio politiką: pramoninės rytų sritys labiau susisaistytų su Rusija, o ukrainietiškai kalbantys Vakarų regionai stiprintų ryšius su ES.
Tokį scenarijų laikydamas žingsniu į tolesnius referendumus, panašius į surengtą Kryme, Kijevas žadėjo sustiprinti regionų valdžios galias, tačiau atmeta "federalizmą". Vyriausybė taip pat atsižvelgė į rusakalbiams itin opų klausimą, atsisakydama planų paskelbti ukrainiečių kalbą vienintele valstybine kalba.
Maskva neslėpė palaikiusi V.Janukovyčių ir nebegali tikėtis, kad jo įpėdinis bus toks pats palankus Kremliui kaip buvęs Donecko gubernatorius. Tačiau Ukrainos lyderiai gerai žino, kad konfliktas su Rusija galiausiai jiems pakenks ilguoju laikotarpiu.
Net jeigu Maskva negali tikėtis prezidento, kuris atvirai palaikytų Rusiją, ji gali pasirūpinti, kad bet koks būsimas lyderis būtų įpareigotas kurti subalansuotus ryšius su Rytais ir Vakarais. Jeigu viskas vyktų, kaip nori V.Putinas, jis galėtų parodyti Rusijos žmonėms padaręs viską, ką galėjo, kad išlaikytų Maskvos įtaką kaimyninėje šalyje.
Kremliaus padėjėjai teigia, kad V.Putinas nesirūpina dėl savo vietos istorijoje ir kad jo veiksmus lemia tik Rusijos interesai. Bet kokiu atveju, jo politika galėtų būti objektyviai įvertinta tik praėjus daugeliui metų.
Argumentuodamas, kad įtakos praradimas Kijeve nebūtinai yra neišvengiamas po to, kai Rusija atplėšė Krymą, Maskvoje įsikūrusio Politinių technologijų centro ekspertas Borisas Makarenka pareiškė: „Abu šie (įvykiai) nėra vienas kitą paneigiantys.“
„Žinau tik tiek, kad istorija išmintingesnė negu bet kuris iš mūsų – ir jos verdiktas niekada neskelbiamas skubotai", – aiškino jis.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
