Ne savo noru tarnaujantys kariuomenėje puikiai žino vieną dėsnį: sėdėti geriau negu stovėti, gulėti geriau negu sėdėti. Ir kariuomenėje, ir visur kitur dauguma žmonių vadovaujasi dar ir štai tokia universalia nuostata - nedirbti geriau negu dirbti. Bent jau tada, kai už tą nedirbimą mokama kaip už darbą.
Kadangi šiame straipsnyje žiūrima kitaip, perspėju, kad daugumai jis bus nepriimtinas.
Juolab kad šitam labai žmogiškam ir suprantamam poilsiavimo troškimui mielai pritaria LR Seimas ir prezidentas – todėl jau ateinantį antradienį turėsime „šventę“. Prezidento skubėjimas čia ypač įspūdingas – savo darbus susiplanavę verslininkai ir visi kiti vos prieš savaitę sužinojo, kad atsirado nauja išeiginė diena.
Šiaip jau kiekviena Seimo sudėtis šiuo požiūriu siekė pataikauti liaudžiai ir įvesti po vieną naują švenčių dieną. Tam labai pritarė kai kurie verslininkai – žinoma, tik tie, kurių verslas dirba ir švenčių dienomis, ir būtent tomis dienomis daugiausia jiems uždirba. Štai šio verslo ir žiniasklaidos pastangomis 2003 m. buvo sėkmingai įvykdyta kampanija kvailu pavadinimu „Laisvę Joninėms“. Šitaip Joninės išsilaisvino iš savo baisaus kalėjimo ir virto alaus švente, kai kam nešančia gražų pelną, o daugumai, žinoma, nuostolius.
Bet štai šis Seimas pralenkė visus ir į poilsiavimo tradicijų istoriją įrašė save auksinėmis raidėmis – pridėjo iš karto maždaug penkias naujas poilsio dienas. Būtent tiek jų pagausės ateinančiais metais. Kaip nuo šiol jau kasmet papildoma nedarbo diena bus pridėta Velykų sekmadienio ir Motinos dienos proga. Be to, 2006 m. dar bus pridėta po dieną už savaitgaliams tenkančias sausio 1 dieną, kovo 11-ąją ir jau minėtąsias Jonines. Valstybės biudžetas neteks šimtų milijonų litų, bet argi tai svarbu – kai iš Europos Sąjungos plaukia milijardai, taupyti nebūtina. Be to, Lietuvos ūkis padarė nuostabią pažangą – savo ekonomika ir pragyvenimo lygiu mes jau pasivijome turtingiausias Europos valstybes, todėl dabar galime dirbti mažiau už jas.
Galėjo būti dar blogiau – kai kurie save liberalais vadinantys Seimo nariai norėjo sukurti vadinamąsias Kalėdų atostogas – kad, tarkim, studentai prieš sesiją daugiau kaip savaitę net į biblioteką negalėtų įeiti. Tai buvo motyvuojama kažkodėl jau nuo seno paplitusiu mitu – esą taip daroma Vakaruose. Pasitelkti dezinformaciją apie Europos Sąjungos šalių praktiką – nenaujas būdas siekiant pateisinti kokį nors įstatymą. O ir vadinamosios kompensacinės poilsio dienos, kurias dabar turėsime, suteikiamos tik labai nedaugelyje šalių ir tai ne visoms šventėms. Iš tikrųjų senosiose Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai yra 11 metinių švenčių dienų. Lietuvoje iki šiol buvo 13, dabar bus 18.
Naujasis įstatymas buvo grindžiamas labai savotiška logika, kurią mielai pasigriebė žiniasklaida – prabilta apie „dingusias“, „pavogtas“ ir panašiai švenčių dienas. Tačiau Darbo kodekse parašyta paprastai: „Įmonėse, įstaigose ir organizacijose nedirbama šiomis švenčių dienomis“. Šiomis, o ne kitomis. Kodėl reikia daryti išvadą, kad jeigu šventė sutampa su eiline poilsio diena, ją reikia „kompensuoti“? Kodėl negalima šventės švęsti šeštadienį arba sekmadienį, jeigu taip sutampa?
Šioje agitacijoje už malonumą nedirbti labai aiškiai išryškėjo, kad ne apie šventes čia kalbama, nes pačių švenčių dienų niekas nevogė ir niekur jos nebuvo dingusios. „Dingusi“ buvo tik galimybė prie švenčių prisidurti papildomų išeiginių dienų. Apskritai švenčių dienų gausėjant pačiõs šventės, kaip ypatingos minėtinos progos, idėja devalvavosi. Daugeliui žmonių dauguma švenčių tėra paprasčiausia išeiginė diena, per kurią galima pailsėti arba dirbti savo namų ūkio darbus, kur nors nuvažiuoti arba girtauti, arba suderinti viską kartu.
Taip pat čia vėl išryškėjo sena nuostata, kad valdžia privalo „duoti“, ir duoti, žinoma, kuo daugiau. Pinigų, savaime aišku, bet taip pat – kuo daugiau nedarbo dienų. Tiesa, ne visi taip mano. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija nepritarė numatomoms Darbo kodekso pataisoms ir apie tai pareiškė dar lapkričio mėnesį: „darbuotojai, kurių atlyginimai priklauso nuo atlikto darbo kiekio, neteks dalies darbo užmokesčio“; „Profsąjungų konfederacijos nuomone, kaip kompensuoti su švenčių dienomis sutampančias poilsio dienas, turi būti reguliuojama kolektyvinėse sutartyse“.
Bet tai buvo mažumos balsas tyruose, užgožtas triukšmingos daugumos, kuriai nedirbti geriau negu dirbti.
