Algirdas Brazauskas ne veltui stebisi, kad dabar jis puolamas plačiu frontu. Reikia pridurti – keista, kad tik dabar. Ganėtinai puolamas jis buvo ir anksčiau, bet kritikos strėlės nuo jo plačios krūtinės atšokdavo nesužeisdamos.
Čia kalbame ne apie puolimą dėl jo politinių, idėjinių ar ūkinių nuostatų ir jų įgyvendinimo, – toks puolimas demokratinėje visuomenėje yra politinio gyvenimo kasdienybė. Kalbame apie puolimą dėl įtariamo piktnaudžiavimo savo padėtimi.
Čia daug ką ir užmiršome. Valdas Vasiliauskas „Lietuvos ryte“ neseniai kai ką priminė: „Antai dar 2002 m. žurnalistas, narpliodamas „Draugystės“ privatizavimą, jau šiurkščiu straipsnio pavadinimu tvoja iš peties: „Premjeras A. Brazauskas valstybės sąskaita savo meilužei padėjo tapti milijoniere“.
Pats V. Vasiliauskas dar 1995 m. išleido knygelę „Amžinasis nomenklatūros pavasaris“. Ją sudaro keleto metų straipsniai, pasakojantys apie buvusios kompartijos šulų naująjį suklestėjimą nepriklausomybės laikais. Be kita ko, ten aprašyti septyni A. Brazausko šeimos namai, iškilę apie 1990 metus Vilniuje ir įvairiose Lietuvos vietose prie ežerų. Reikia turėti galvoje, kad tuo metu aplinkybės buvo kitokios – privatizacija iš esmės dar neprasidėjusi, visi ūkiniai pajėgumai tebebuvo valstybės, daugeliu atvejų ankstesniosios nomenklatūros rankose. Po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. pavasarį Maskva pradėjo Lietuvos ekonominę blokadą. Buvo sudaryta Vyriausybinė blokadinė komisija, kuriai vadovavo premjerės Kazimiros Prunskienės pavaduotojas A. Brazauskas. V. Vasiliauskas 1993 m. straipsnyje „Lietuvos aide“ apibūdino taip:
„Tą blokados vasarą, kai sustojo bemaž visos Lietuvos statybos, Vyriausybinės blokadinės komisijos pirmininkas A. Brazauskas padarė stebuklą: kone kas vakarą pagąsdindamas per TV Lietuvos žmones, kad jiems beliko tik kelios dienos gyventi, po to suskubdavo į Turniškių sodus, kur per dvi savaites iš Švenčionėlių kombinato plytų buvo pastatytas dviaukštis mūras“. Knygos pratarmėje V. Vasiliauskas rašė: „Skandalingiausi faktai nepaneigti, bet ir į teisiamųjų suolą ničniekas neatsisėdo“.
Algirdas Brazauskas daugelį metų laikėsi populiarumo viršūnėse. Dalis žmonių jame matė tiesiog diplomatišką ir kompetentingą vadovą, žabojantį dešiniųjų antikomunistinius ekscesus, nutiesiantį tiltą tarp komunistinės praeities ir demokratinės dabarties. Tačiau daugumą jo gerbėjų sudarė tie, kuriuos vienijo didžioji svajonė – svajonė apie geresnę praeitį. Tą praeitį, kurioje nebuvo nedarbo, o komunalinės paslaugos kainavo simboliškai. Kai vyko didžiosios statybos – ne tik „autobanų“, ne tik sovietijos karinei pramonei tarnaujančių gamyklų, bet ir daugybės nepaprasto grožio blokinių gyvenamųjų namų, perpučiamų vėjo. Kai automobilius turėjo nedaug kas, bet jų buvo galima nusipirkti palaukus eilėje tik keletą metų (o ne keliasdešimt, kaip laukiant buto). Rusiškų automobilių kaina siekė gal poros metų vidutinių atlyginimų dydį, betgi pinigų buvo galima susikombinuoti – nesakydavom juk „vogti“. O žemės ūkis klestėjo, nors darbo našumas jame buvo gal penkis kartus mažesnis negu Danijoje, bet tai nesvarbu, užteko to, kad buvo aukštesnis negu likusioje didžiosios Rodinos-Tėvynės dalyje, todėl pašarai gyvuliams ir buvo tiekiami iš tų platybių. O jau kolchozuose vogti galėdavo tikrai ne tik pirmininkai.
Algirdas Brazauskas tapo tos svajonės apie geresnę praeitį simboliu. Jis tapo ir patriarchu mūsų šalies gyventojų pusės, kurią dabar kartais vadiname antrąja Lietuva. Objektyvumo dėlei tenka pripažinti, kad jis šoko daugiausia ne pagal svajotojų apie geresnę praeitį muziką. 1993 m., tapęs prezidentu, vienas iš pirmųjų Vidurio Rytų Europos vadovų oficialiai paprašė valstybę priimti į NATO. Jo gausūs gerbėjai jam tai atleido, kaip ir daug ką kitką.
Bet svajonė yra svajonė – ja negalima misti be galo. Todėl A. Brazausko žvaigždė palengva ėmė blėsti. Antroji Lietuva savo meilę ėmė reikšti kitiems šalies gelbėtojams. Bet A. Brazauskas dar ilgai išlaikė savo autoritetą. Jį gerbė ne tik pažemintieji ir nuskriaustieji, bet ir buvusi nomenklatūra, ir samsoniški verslininkai, kurie gamina „Sovietinę“ dešrą, ir tie gausūs valgytojai, kuriems šis pavadinimas meiliai glosto širdį bei skrandį. Jis užėmė labai nedėkingą premjero postą ir nors Vyriausybei vadovavo tuo laikotarpiu, kai šalyje (ne jo dėka) vyko ekonomikos pakilimas ir kai į valstybę ėmė plaukti gausūs Europos Sąjungos pinigai. Vis dėlto nusivylusių premjeru neišvengiamai radosi vis daugiau. Galbūt tai iš dalies paaiškina dabartinį jo pažeidžiamumą, kaip ir tai, kad praėjusiame dešimtmetyje dar nebuvo mados sudarinėti parlamentines komisijas aukšto rango vadovų piktnaudžiavimams tirti. Turbūt yra ir daugiau priežasčių, kodėl būtent dabar atėjo patriarcho ruduo. O ruduo jau ir baigėsi, prasidėjo žiema.
