Persodinti šiuos augalus galima visu vegetacijos laikotarpiu, o dauginti tinkamiausias laikas yra po žydėjimo – nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio.
Keri žiedų spalvomis
Vilkdalgių įvairovė yra didelė – jie skiriasi žiedų spalva, forma, dydžiu, tekstūra, skaičiumi, žiedstiebio aukščiu, šakotumu, gyvybingumu. Garsus graikų mąstytojas Hipokratas vilkdalgius pavadino vaivorykštės deivės Iris vardu, nes jie keri žiedų spalvomis – nuo baltos iki beveik juodos. Taip pat jie gali būti taškuoti, dėmėti, dryžuoti. O kelių spalvų deriniai viename žiede nepalieka abejingų. Ypač žavingai atrodo kitokios nei žiedlapiai spalvos barzdelės.
Vilkdalgių žinoma apie 300 rūšių, jie skirstomi į 10 grupių. Lietuvoje populiariausi yra barzdotieji (žemaūgiai, vidutinio aukščio, aukštaūgiai), bebarzdžiai (sibiriniai, japoniniai, spuria) ir svogūniniai.
Barzdotieji vilkdalgiai – patys puošniausi. Jie geriausiai auga saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Mėgsta nerūgščią, vandeniui pralaidžią, purią priesmėlio ar priemolio dirvą. Vienoje vietoje gali augti 4–5 metus.
Bebarzdžiai vilkdalgiai gerai auga atviroje ir pusiau šešėlingoje vietoje, apydrėgnėje ar apysausėje dirvoje. Jie ilgiau nei barzdotieji vilkdalgiai gali augti vienoje vietoje nepersodinti. Kelias rūšis (geltonąjį, sibirinį) galima auginti sekliame vandenyje.
Svogūniniai vilkdalgiai mėgsta saulėtas, šviesias vietas. Puikiai auga derlingame, vandeniui pralaidžiame dirvožemyje. Priklausomai nuo veislės, skirtingai pakenčia šalčius: vienus reikia pridengti, kitus – kasmet iškasti. Jeigu kasite, svogūnėlius sodinkite tankiau, jeigu paliksite dirvoje keletui metų, tarp sodinukų palikite 10–15 cm atstumus.
Vilkdalgiams nepatinka mulčiavimas – per daug drėgmės gali sukelti šakniastiebio puvinį. Įsimetus puviniui, išpjaukite pažeistą vietą, sergančius lapus nukirpkite ir sudeginkite.
Prieš sodindami šakniastiebius pamirkykite kalio permanganato tirpale ir leiskite apdžiūti. Sodinkite maždaug 4–8 cm gylyje. Barzdotuosius vilkdalgius sodinkite negiliai, šakniastiebio nugarėlė turi būti dirvos paviršiuje. Atstumus tarp augalų parinkite atsižvelgdami į veislę.
Žemaūgius sodinkite kas 15–20 cm, aukštaūgius– kas 30–50 cm. Iki žydėjimo augalus galite patręšti mineralinėmis trąšomis, kurių sudėtyje yra nedidelis kiekis azoto.
Norint džiaugtis gražiais, dideliais žiedais, vilkdalgių kerus reikėtų kas 3–5 metus išskaidyti. Persodinti galima visu vegetacijos laikotarpiu, tačiau dauginti tinkamiausias laikotarpis yra po žydėjimo – nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Nužydėjusius stiebus nupjaukite, nuolat šalinkite apdžiūvusius, ligotus lapus.
Žiemai vilkdalgių iškasti nereikia – jie atsparūs šalčiui. Tik patartina nupjauti lapus 15–20 cm aukštyje nuo dirvos paviršiaus. Lepesnes veisles reikėtų pridengti.
Tinkamiausi – žemaūgiai
Profesionalūs vilkdalgių augintojai ragina neapsiriboti įprastais aukštaūgiais vilkdalgiais. Pasak jų, verta pasisodinti ir žemaūgių, kurie žydi gegužės mėnesį, bei pusiau žemaūgių, kurie labai gražiai atrodo želdynuose, o svarbiausia – nenulūžta nuo stipresnio vėjo. Klysta manantieji, kad vilkdalgiai – lepios ir trumpai žydinčios gėlės.
Gegužės antroje pusėje pražysta žemaūgiai, po jų – daugelio pamėgti ir dažniausiai auginami aukštaūgiai barzdotieji. Tinkamai pasirinkus vilkdalgių veisles, jų žiedais galima gėrėtis ir po Joninių.
Dauguma žemaūgių vilkdalgių veislių yra nereiklios dirvai, labai gyvybingos, gerai dauginasi ir puikiai žiemoja. Net pačios naujausios bei moderniausios žemaūgių vilkdalgių veislės Lietuvoje puikiai auga ir gausiai žydi. Tad jas auginti – vienas malonumas.
O su aukštaūgiais tenka pavargti. Jie serga įvairiomis ligomis, jei įsimeta puvinys, galima netekti viso augalo, todėl nenorintiems vargti reikėtų atkreipti dėmesį į sibirinius vilkdalgius.
Jie spalvingumu nenusileidžia aukštaūgiams ir net ir juos pralenkia. Yra juodų (Michael Paul), baltų (Cotton blossom, Snowflake baby), oranžinių (Orange Tiger) žemaūgių vilkdalgių, tačiau daugumos veislių spalvą apibūdinti nėra paprasta. Sibiriniai vilkdalgiai nėra lepūs ir reiklūs. Jie atsparūs šalčiui ir ligoms.
Gerai auga drėgnoje, rūgštesnėje ir sunkesnėje dirvoje nei barzdotieji vilkdalgiai. Tinka tiek saulėtos, tiek pusiau šešėlingos vietos. Sibirinių vilkdalgių kerai ilgai išlieka dekoratyvūs. Vienoje vietoje gali augti iki 10 metų. Pasodinus į lengvą smėlėtą dirvą juos reikia tik apravėti, šie augalai pakelia didžiausius karščius, tad laistyti jų nereikia.
Nusakyti, kokios spalvos gali būti vilkdalgiai, sudėtinga. Pavyzdžiui, veislė Gingerbread man turi dūmų spalvos viršutinius žiedlapius, rudus aksominius apatinius žiedlapius ir labai kontrastingą ryškiai mėlyną barzdelę. Tik dvi spalvos – balta ir violetinė – puošia Twink veislės vilkdalgių žiedlapius.
Netikėtu spalvų deriniu išsiskiria What Again veislės vilkdalgiai. Jų viršutiniai žiedlapiai violetiniai, apatiniai – rusvi, o barzdelė – mėlyna. Ieškantiesiems ypač gyvybingų veislių patartina rinktis laiko patikrintas veisles Ornament, Indian Pow Wow, Fairy Ballet, Stockholm, taip pat naujas, aukštus reitingus pasaulyje turinčias veisles Bedford Lilac, Sky Dancer, Chubby Cheeks, Orange Tiger, Hey There.
Verta įsigyti ir pakartotinai rudenį pražystančių remontantinių vilkdalgių veislių Velvet Caper, What Again, Mėlynbarzdis.
Kaip auginti vilkdalgius
Visi vilkdalgiai mėgsta saulę, neužmirkusią žemę, gerai auga ir smėlyje, ir molyje. Nepatartina sodinti į rūgščią dirvą.
Išravėjus vilkdalgius, žemę aplink juos galima pabarstyti medžio pelenais, kurie šarmina dirvą ir apsaugo augalus nuo ligų.
Jei įsimetė puvinys, reikia kuo greičiau išpjauti pažeistą šakniagumbio vietą, o rudus sergančius lapus nukirpti ir sudeginti.
Žiemai vilkdalgių iškasti nereikia, nebūtina jų ir pridengti.
Liepos antra ir rugpjūčio pirma pusė – tinkamiausias metas dauginti vilkdalgius. Tai galima daryti nuo balandžio pabaigos iki rugsėjo vidurio. Vėliau persodinti vilkdalgiai sunkiau žiemoja, nes nespėja iki šalčių gerai įsišaknyti.
Tankiai suaugusius kerus reikia skirstyti kas 3–5 metus, nes augdami neskirstyti jie pradeda nykti, prasčiau žydi. Vilkdalgiai sodinami negiliai, kad šakniastiebio nugarėlė matytųsi dirvos paviršiuje (tai ypač svarbu, kai jie auginami sunkioje dirvoje).
Sodinti reikia taip, kad šakniastiebis būtų pietų pusėje.
Drauge nereikėtų sodinti įvairių veislių vilkdalgių, nes augesni, aukštesni gali nustelbti silpniau augančiuosius. Prieš sodinant sodmenis rekomenduojama pamirkyti kalio permanganato tirpale, leisti apdžiūti saulėje ir tik tada sodinti.
Tos pačios veislės vilkdalgiai sodinami 15–20 cm atstumu vienas nuo kito , skirtingų veislių – kas 30–40 cm. Tokiais atstumais pasodinti vilkdalgiai po 2 metų atrodo labai įspūdingai.
