Prezidentas Valdas Adamkus praėjusią savaitę pasakė kalbą Seime. Tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“ valstybės vadovas kalbėjo apie Sąjūdį, minintį savo 20-ties metų sukaktį.
„Kur prieš dvidešimt metų Sąjūdžio žadėta dora, pažanga, gerovė? Ar dar įmanomas žmonių moralinis atgimimas, solidarumas ar bent susikalbėjimas, kuris mus visus telkė Sąjūdžio metais?“, – retorinius klausimus bėrė Valdas Adamkus, lyg būtų ne antrą kadenciją veikiantis šalies lyderis, tiesiogiai atsakingas už socialinę bei moralinę atmosferą šalyje ne mažiau nei prieš septyniolika metų visuomenės pasitikėjimą išbarstęs Sąjūdis, o tik nostalgijos apimtas istorinių televizijos reportažų komentatorius.
„Sąjūdis buvo puiki politinės kultūros mokykla“, įspūdžiais toliau dalijasi žmogus, ano meto įvykius ir Sąjūdžio raišką matęs per televiziją. Vietoj to, kad kaip tikras lyderis teiktų savo siūlymus ir iniciatyvas kaip sugrąžinti visuomenei pasitikėjimą ateitimi ir savo valstybe – valdžios pajėgumą laiduoti teisingumą, panaikinti socialinę atskirtį didinančias priežastis, išplitusią korupciją, didžiausią tarp ES šalių emigraciją, demoralizuojančią valstybės nejautrą savai kultūrai ir paveldui, pagaliau didžiulį nusivylimą demokratija – kalbėtojas dalijasi savo „televizine“ patirtimi: kalba apie Sąjūdžio „politinės kultūros mokyklą“, kurios „teigtų vertybių“ šiandieninei Lietuvai, girdi, „labai labai reikia“...
Kokios „politinės kultūros“ pavyzdžiu gali būti visuomeninis judėjimas, kuris didžiule persvara laimėjęs rinkimus prieš LKP, vos per dvejus metus sugebėjo prarasti daugumą parlamente, tarpusavyje susikivirčyti iki muštynių, visuomenės akyse iššvaistyti politinį kapitalą, triuškinamai pralaimėti 1992 m. Seimo rinkimus ir, praktiškai, išnykti iš visuomenės akiračio?
Žvelgiant nesuinteresuotai, be televizinės patirties sąlygoto naivaus ir nekritiško susižavėjimo anomis visuomeninio pakilimo dienomis, pasimokyti kai ko, žinoma, galima ir iš nesėkmių.
Skirtingai nuo valstybės vadovo, man teko dalyvauti Sąjūdžio veikloje nuo 1988 m. birželio 10 d., t. y. nuo to laiko, kai buvo išrinkta Sąjūdžio Kauno iniciatyvinė grupė. Ir mano patirtis – visiškai priešinga nei prezidento. Esu įsitikinęs, kad būtent Sąjūdžiui pirmiausiai tenka atsakomybė už tai, kad politinė kultūra Lietuvoje šiandien yra tokia apgailėtina. O grupių ir asmenų santykiai Sąjūdžio viduje nejučia klojo mūsų politinės kultūros pamatus.
Be abejo, politinės kultūros tradiciją Lietuvoje formavo ne vien Sąjūdis. Bet sąjūdininkams esu reiklesnis ne tik todėl, kad iš artimųjų visuomet reikalaujame daugiau, bet ir dėl to, kad Sąjūdis ėjo į rinkimus kaip reformas žadėjusi jėga, kuria visuomenė, galima sakyti, besąlygiškai pasitikėjo. (Komunistai, tarp kitko, niekada nežadėjo, kad jie eina daryti reformų; jie tik sakė, kad turi „valdymo patirties“.) Tuo tarpu Sąjūdžio politikai, istoriniu momentu gavę valdžią, ne tik nesugebėjo deramai ja pasinaudoti, bet dar ir paliko dezorientuotą visuomenę likimo valiai.
Į valdžią kopdami ir ją išsikovoję Sąjūdžio politikai dažnai aplinkui matė daugiau priešų negu savo darbo sąjungininkų. Turėta per daug išankstinių nuostatų, per daug pasikliauta voliuntaristiniu atkaklumu ir beatodairiškumu. Buvo neįmanoma, kad tai nepaliktų atitinkamų pasekmių. Atsitiko taip, kaip antikos karvedžiui Pirui: „Laimėjau, bet nustojau savo kariuomenės“.
Mūsų politinio gyvenimo švytuoklė ėmė blaškytis nuo dešinės į kairę ir vėl atgal, visuomenei beprasmiškai ir tuščiai ginčijantis, kurie – dešinieji ar kairieji – yra didesni tėvynės patriotai. Tuo tarpu estai be didesnių nukrypimų į kraštutinumus sugebėjo mobilizuoti visas teigiamas politines jėgas valstybės kūrimui ir išvengė per didelio vidinio susipriešinimo, stabdančio Lietuvos visuomenės raidą.
Žinomas ukrainiečių ir rusų istorikas N. Kostomarovas (1817-1855), tyrinėdamas Rusijos valstybės susidarymo procesą, taip pat įvertinęs ir kitų valstybių šio pobūdžio istorinę patirtį, priėjo išvadą, kad principai, kurie valstybės tapsmo metu klojami į valstybingumo pamatus, vėliau tampa beveik nepajudinami arba keičiami labai sunkiai. Jie lieka galioti ir keičiantis valdžioms, jei tik tas pasikeitimas vyksta konstituciniu, o ne karo ar revoliucijos būdu.
Mūsų valstybės pamatus iš esmės paklojo vadinamasis „LDDP Seimas“ 1992-1996 metais. Jo daugumą sudarė žmonės, kurie buvo ne tik alergiški Sąjūdžio politinei linkmei, nemėgo nepriklausomybininkų retorikos, nepasitikėjo jais kaip žmonėmis, nes jautė asmeninį priešiškumą, bet neturėjo ir nepriklausomos valstybės tarnautojams reikalingo socialinio teisingumo bei pasaulėžiūrinio nesuinteresuotumo jausmo. Todėl natūraliai buvo linkę labiau paisyti savo grupės ūkinių interesų negu visos tautos socialinės pažangos.
Istorinė Sąjūdžio atsakomybė yra ta, kad skirtingai nuo mūsų kaimynų estų ar lenkų, Lietuvą į NATO ir Europos Sąjungą atvedė tie, kurie anksčiau uoliai vykdė Maskvos įsakymus ir „stengėsi viršyti planus“. Net ir jų didžioji dalis galėjo tapti Sąjūdžio žygio bendrakeleiviais, tačiau Sąjūdžio strategų buvo stumiami pas M. Burokevičių. Jie pasirinko A. Brazauską, taigi vis dėlto lietuvišką, ne rusišką liniją. Bet kas manė, kad „lietuviška linija“ yra tik dešinioji politinė linkmė, tas mąstė ne tik ne politiškai, bet netgi ne istoriškai. Ir tai yra dėsninga sąjūdietiško „karštakošiškumo“, o prezidento žodžiais – „Sąjūdžio politinės kultūros mokyklos“, pasekmė.
Istorinės patirties apspręstą lietuvių charakterio problemiškumą, o drauge iš to išplaukiančius ir Lietuvos politinio modelio raidos sunkumus, gana taikliai įžvelgė anuomet jaunas estų intelektualas ir poliglotas Reinas Raudas, dabartinis Tartu universiteto rektorius, beje, puikiai kalbantis ir lietuviškai. Atvykęs į 1988 m. spalio 22-23 d. vykusį Sąjūdžio suvažiavimą Vilniuje ir pasiklausęs per kraštus ten besiliejusių emocijų, estų spaudoje jis paskelbė įdomų straipsnį: „Lietuva: politinio vystymosi modelis“. Ten be kita ko jis pastebėjo, kad nuo Žečpospolitos laikų „lietuvių tautinėje psichologijoje yra kita plokštuma, itin pravertusi stagnacijos laikotarpiu. Lietuvos magnatai sugebėjo aplinkiniais keliais išsaugoti dalinį savarankiškumą, kartais net privertė Lenkiją priimti sau naudingus sprendimus, ir net lenkėdami pasilikdavo Lietuvos patriotais.“
Šiandien vėl išgyvename savotišką dvasinės stagnacijos laikotarpį. Vėl gerai jaučiasi nariai vadinamosios „valstybininkų“ arba naujosios „nomenklatūros partijos“, kurios nugarkaulį sudaro prie europinių elgesio standartų prisiderinę seno sukurpimo veikėjai, nors ten esama ir šiek tiek iš Sąjūdžio išsilukštenusių aktyvistų. Visi jie ten „gražiai sutaria“. Ir net akivaizdžiai kapituliuodami prieš svetimas įtakas, faktiškai, išduodami Lietuvos žmonių interesus, kartais jau ir emigruodami iš savosios kultūros, sugeba pasilikti „Lietuvos“, o tiksliau – užimamų pareigų, patriotais.
„Pagrindinis skirtumas tarp Liaudies fronto ir Sąjūdžio, kuris man krito į akis, – rašė R.Raudas 1988 metų rudenį, – yra Sąjūdžio persitvarkymo monopolija. <...> Iš principo nuo Sąjūdžio į kairę ir į dešinę lieka tuštumos.“
Nenuostabu, kad po dvidešimties metų, Sąjūdžiui seniai išsisklaidžius, o jo vietą užėmus „valstybininkams“, situacija panaši: ir kairėje, ir dešinėje – tuštumos. Būtina jas užpildyti.
Sakoma, jog du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Ir nėra reikalo. Visokie Sąjūdžio gaivinimai tais pavidalais, kuriais jis gyvavo prieš dvidešimt metų, dabarties sąlygomis, mano nuomone, yra neperspektyvūs. Jei ko ir galima iš ano Sąjūdžio pasimokyti, tai geriausia būtų pasigilinti į priežastis, kodėl estams pasisekė, o mus – ištiko politinė katastrofa?
Tačiau viltingų ženklų esama. Pilietinės iniciatyvos pamažu bunda. Aštuoniolika nepriklausomos valstybės metų, tegu ir su didžiuliais socialiniais nuostoliais, nelyginant skaistyklos žaizdras, išryškino žmones, parodė, kas yra kas. Mūsų gyvenimo supratimo perspektyva šiandien gilesnė ir brandesnė. Gyvename išties įdomiais laikais. „Solidarumo“ vadovas ir Lenkijos prezidentas Lechas Walęsa šiais žodžiais kreipėsi į konferencijos „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“ dalyvius:
„Mūsų akyse ir mums dalyvaujant keitėsi epocha. Pavienių žmonių ir daugelio tautų pastangomis, nešdami vėliavas su galingo, sienų nepaisančio Solidarumo šūkiu, mes taikiai griovėme sienas ir užtvaras. Atvėrėme naują epochą, kurioje vietoj kovų ir blogio varžybų turi vyrauti dialogas, atvirumas, solidarumas ir bendradarbiavimas. Tik remiantis tokiais principais galima kurti ateities pasaulį. Kai šiandien gyvename vis arčiau vieni kitų ir vis labiau nuo kitų priklausome, mokomės suvokti, kad vienos šalies sėkmė reiškia ir tos šalies kaimyno laimėjimą, o nelaimė reiškia problemas ir visiems kitiems. Todėl laikas perorientuoti struktūras, ypač mentalitetą, atsižvelgiant į naująją atvirumo kitiems ir sąveikos su kitais tvarką.“
Tai teikia pagrindo nenusiminti ir paskatų veikti.
