Visata plečiasi vis didėjančiu greičiu ir, kaip mano daugelis mokslininkų, tai tęsis neribotą laiką. Tačiau kai kurie astrofizikai teigia, jog „begalinio plėtimosi" teorija ir prielaida, jog laikas taip pat yra begalinis, nėra visiškai teisinga. Jų paskelbtame straipsnyje rašoma, jog laikas greičiausiai baigsis kažkada per artimiausius 5 milijardų metų.
Kalifornijos Berkeley universiteto fizikas Raphaelis Bousso kartu su kolegomis publikavo straipsnį, kuriame jie detaliai aiškina savo sugalvotą principą. Jų nuomone, amžinoje visatoje bėgant laikui galų gale įvyks netgi labiausiai neįtikėtini įvykiai. Ir įvyks jie ne vieną kartą – įvykių skaičius taip pat bus begalinis. Toliau jie kelia hipotezę: kadangi įvykių tikimybės yra apskaičiuojamos pagal santykinį jų skaičių, tokias tikimybes skaičiuoti nebūtų prasmės, nes bet koks įvykis turėtų vienodą pasireiškimo tikimybę.
Visatos plėtimąsi vaizduojanti diagrama. Nicole Vogt, NMSU iliustr.
„Jei gamtoje išties vyksta amžinasis plėtimasis, jo pasekmės būtų labai reikšmingos, – rašo Bousso. – Bet kokios rūšies įvykis, pasižymintis nenuline atsiradimo tikimybė, įvyks begalybę kartų, be to, visiškai atskirose ir skirtingose Visatos srityse, kurios niekaip negali būti susijusios viena su kita. Tai pažeidžia lokalių eksperimentų tikimybinės prognozės pagrindus. Jei begalybė Visatoje pasklidusių lošėjų laimėtų loteriją, kaip apskaičiuotumėte laimėjimo tikimybę? Žinoma, nelaimėjusiųjų taip pat būtų begalybė, tačiau kaip nustatyti, kurių yra daugiau? Lokaliuose eksperimentuose, tokiuose kaip loterijos žaidimai, mes naudojamės aiškiomis taisyklėmis, pagal kurias darome prielaidas ir išbandome teorijas. Tačiau jei Visata amžinai plečiasi, šios teorijos tarsi nebetenka prasmės", - priduria autorius.
Astrofizikų aiškinimu, vienas problemos sprendimo variantas yra priimti prielaidą, jog laikas kažkada baigsis. Tada bet kuris įvykis įvyktų baigtinį kartų skaičių, o mažiau tikėtini įvykiai įvyktų rečiau nei tikėtini. Beje, specialistai, pasinaudodami tam tikrais fizikiniais kriterijais (fizikinių konstantų reikšmėmis), apskaičiavo „tikėtiną" laiko pabaigos tašką. Jų išvada – egzistuoja 50% tikimybė, jog laikas baigsis per artimiausius 3,7 milijardo metų. Savaime suprantama, dar ilgesniam laiko tarpui „laiko pabaigos" tikimybė būtų didesnė.
Kaip laiko pabaigą matytų kaip tik tuo metu aplinką stebintis vietinis stebėtojas? Astrofizikai mano, jog tokie stebėtojai artėjančios laiko pabaigos tiesiog nepajustų. Straipsnio autoriai linkę manyti, jog laiko egzistavimo riba savo principais yra panaši į juodosios skylės horizontą. „Riba [...] gali būti laikoma fizikines savybes, tokias kaip temperatūra, turinčiu objektu, – rašo mokslininkai. – Materijos sistemos, susidūrusios su laiko pabaiga, greičiausiai pirmiausia pradėtų kaisti. Išoriniam stebėtojui tai primintų į juodąją skylę krentančią materiją–- skirtumas tik tas, kad temperatūros didėjimas pradėtų reikštis sistemai dar neperžengus laiko „horizonto". Nepaisant to, „kaistančioje" sistemoje esantis stebėtojas vis vien nepastebėtų nieko neįprasto", – rašo mokslininkai.
Tiems, kurie nerimauja dėl laiko pabaigos, autoriai pažymi, jog jų išvada nebūtinai yra teisinga – jos tokios gautos vadovaujantis klasikine logika, pasitelkiant kai kuriuos dabartiniu metu žinomus astronominių matavimų duomenis.
