Lietuvos vyrų futbolo rinktinė oficialiose rungtynėse pergalės nepasiekė jau trejus su puse metų.
Rinktinės pralaimėjimai tokioms šalims, kaip Vilniaus dydžio Liuksemburgas, Lietuvos futbolą gerbėjų akimis pavertė tik pusiau egzistuojančiu reikalu. Tarsi futbolas yra, bet kas tiksliau apie jį – praktiškai nebe visuomenės, o pačių futbolininkų interesas.
Lietuvos vardas garsiai iki šiol nėra skambėjęs jokiame prestižiniame tarptautiniame turnyre. Lietuviai per visą Nepriklausomybės laikotarpį taip nė karto ir nepasiekė išsvajoto Europos čempionato, be kurio apie Pasaulio pirmenybes kalbėti darosi net per drąsu.
Lengva sakyti, kad tiesiog nesame futbolo šalis. Tačiau taip buvo toli gražu ne visada.
Iš po sovietinio rėžimo išsivadavę pirmieji nepriklausomi Lietuvos futbolininkai visai neseniai, dar prieš 10-15 metų, buvo tikrai paklausi prekė pasaulio futbolo rinkoje. Iš šių futbolininkų sudaryta nacionalinė komanda spėjo kaip reikiant sudrebinti ir didžiausius Europos stadionus.
Naujienų portalas tv3.lt, į pagalbą pasitelkdamas karjeras baigusias Lietuvos futbolo žvaigždes, pristato skambiausius šio amžiaus Lietuvos futbolo pasiekimus, kurių daugiausiai buvo 2006-2010 m. laikotarpiu.
2006 m. Pasaulio čempionė Italija – Lietuva (1:1)
Italijos futbolo rinktinė visais laikais buvo elitinė jėga futbolo pasaulyje. Didžiausią savo pergalę italai pasiekė būtent 2006 m. vasarą, kai Vokietijoje tapo pasaulio čempionais.
Prabėgus porai mėnesių nuo istorinio Italijos triumfo, ši rinktinė iš naujo pradėjo kovas dėl patekimo į Europos čempionatą. Burtai lėmė, kad dėl bilieto į pirmenybes italai vienoje grupėje kausis su Lietuva.
Tuo metu, 2006 m. rugsėjo 2 d., Italijos rinktinė buvo ta komanda, į kurią lygiavosi likęs futbolo pasaulis. Lygiai taip pat į ją lygiavosi ir ryškūs, geltoną aprangą vilkintys lietuviai.
Tą ypatingą ir vienintelę tokią viešnagę Neapolyje, San Paolo stadione, kuo puikiausiai prisimena dabartinis LFF prezidentas ir rezultatyviausias visų laikų Lietuvos rinktinės puolėjas Tomas Danilevičius.
„Žaidėme Italijoje, prieš pasaulio čempionus italus. Tą dieną puikiai prisimenu, turbūt, jos neįmanoma pamiršti.
Prieš rungtynes aplink visą stadioną buvo demonstruojama pasaulio taurė. Prisimenu, kad visi fotografai stovėjo italų aikštės pusėje, ten jų buvo tiek daug, kad jie tarpusavyje vos pasidalijo aikštės plotą. Tada visi šlovino italus. Mes apšilinėjame ir žiūrime, kas ten darosi italų pusėje. Aplink mus nebuvo nė vieno fotografo. Aišku, vėliau kiti pribėgo, tarsi iš mandagumo nufotografavo, bet jausmas tikrai buvo keistas“, – šypteli vienas geriausių visų laikų Lietuvos puolėjų.
T. Danilevičius gavęs puikų perdavimą, vienu lietimu, galingu smūgiu į apatinį dešinį vartų kampą, suteikė Lietuvai pranašumą 1:0. Tą akimirką, kaip sako pats puolėjas, jis kartotų dar ir dar kartą.
„Vienu metu, po įvarčio, girdėjosi Lietuvos vardas stadione. Tos kelios sekundės yra nepakartojamos, niekas nesuprato, kas atsitiko. Iki įvarčio visas stadionas tiesiog ūžė, o tos lietuvių skanduotės, kai jas išgirdau, buvo fantastika“, – prisimena dabartinis LFF prezidentas.
T. Danilevičius buvo tik dalis 2006 m. Lietuvos rinktinės. Ją tuo metu sudarė aukšto lygio futbolininkai, kurių maždaug 90 procentų turėjo klubus užsienyje. Neeilinė misija Italijoje teko ir dabar jau karjerą baigusiam saugui Deividui Česnauskiui.
D. Česnauskis buvo užsitarnavęs trenerio Algimanto Liubinsko pasitikėjimą ir buvo nuolatinis startinės sudėties žaidėjas. Dabar patirtį žaidžiant prieš pasaulio čempionus jų pačių teritorijoje jis įvardija kaip geriausius laikus.
„Tai buvo patys geriausi metai, tiek asmeniškai, tiek rinktinei. Su pasaulio čempionais sužaisti lygiosiomis, jų aikštėje, yra tikrai nemažas pasiekimas. Tai buvo smagu ir pamatyti, ir pajausti (...) Atmosfera po rungtynių buvo kažkas tokio – tai buvo pergalės jausmas. Tie žaidėjai buvo mūsų žvaigždės, mes į juos norėdavome lygiuotis. Pasižiūri į pavardes ir viskas tampa aišku“, – pasakoja D. Česnauskis.
Treneris A. Liubinskas, Neapolyje išrikiavęs solidžią kariauną, taip pat tuos laikus prisimena su malonumu. Tiesa, malonus vakaras buvo tik stadione, nes vėliau rinktinės laukė ilgi, netikėti vargai oro uoste.
„Po tų rungtynių dėl lėktuvo gedimo ar kitos priežasties, mes beveik parą laiko praleidome oro uoste. Mums labai atsiliepė ta kelionė namo tolimesniems rezultatams – prasitrynėme oro uoste, nespėjome atstatyti kūnų, po to sekė prasta serija“, – dėsto A. Liubinskas.
Sensacingą vakarą Neapolyje puikiai reziumuoja T. Danilevičiaus pasakyta frazė, tarsi lengvai parodydama ir vieną esminių dabartinio Lietuvos futbolo nuosmukio priežasčių.
„Ta mūsų rinktinė turėjo daug gerų rungtynių (...) Jų metu tikrai negalvodavome, kad einame paliesti kamuolį. Eidavome kautis, nebijodavome nieko, žinojome, kad savo kova tikrai galime kažką nuveikti“, – prisimena puolėjas.
2008 m. Ambicingoji Rumunija – Lietuva (0:3)
Rumunija dabar nėra elitinė futbolo jėga pasaulyje, karts nuo karto ji prasibrauna į Europos pirmenybes, tačiau 2008 metais tai buvo itin galinga komanda, turinti didelių ambicijų patekti į pasaulio čempionatą.
Branduolį išlaikiusi Lietuvos rinktinė į Rumuniją tada išvyko su vienu aiškiu tikslu – duoti kuo geresnę kovą. Apie pergalę Rumunijoje tada daug kas net nebūtų pagalvojęs, o prieš rungtynių pradžią turbūt ir pati Lietuvos rinktinė būtų sutikusi pasidalinti po tašką.
Vis dėlto, tai tapo viena didžiausių pergalių Lietuvos futbolo istorijoje.
Rinktinės krašto gynėjo Mariaus Stankevičiaus įvartis į rumunų vartus buvo puiki iliustracija to, ką viduje tuo metu jautė kiekvienas rinktinės narys: „Mes lietuviai ir mes galime žaisti futbolą“. M. Stankevičius dabar laurų toli gražu neprisiima. Jis pradėjo trenerio karjerą, o tą vakarą Rumunijoje jis galėtų rodyti savo auklėtiniams kaip pavyzdį, ką reiškia tikra kova.
„Tas įvartis į rumunų vartus užkūrė visą komandą, parodė, kad mes irgi galime žaisti. Parodė, kad mes esame lietuviai, ir mes irgi galime žaisti futbolą, įmušti, laimėti (...) Jei muši šimtą kartų, kelis vis tiek pataikysi. Bet jei muši penkis kartus – nebūtinai“, – paprastai apibendrina M. Stankevičius.
2008 m. Lietuvos rinktinę pirmą kartą istorijoje treniravo užsienietis. Portugalas Jose Couceiro tuo laikotarpiu buvo laikomas žmogumi, kuris į Lietuvos futbolą atėjo pačiu laiku, geriausioje vietoje. Vis dėlto, T. Danilevičius yra įsitikinęs, kad kalbant apie portugalo žygdarbius vis dar būtina paminėti A. Liubinsko pavardę.
„Turiu pasakyti, kad visi J. Couseiro sėkmingi pasirodymai yra tąsa to, ką pradėjo A. Liubinskas. Šis treneris komandą subūrė, įdiegė žaidėjams norą laimėti, strategijas. Portugalas pakeitė schemą, pakeitė kelis žaidėjus aikštėje, ir tai irgi buvo teisingi sprendimai, tačiau bendrai tai buvo geras judviejų junginys.
Tai buvo komanda, kuri tuo laiku buvo solidi, stipri, žaidėjai aukšto lygio. Taip pat ir su specialistais – abu jie buvo geri ir pasiekė tam tikrų rezultatų“, – prisimena puolėjas.
D. Česnauskis sensacingą vakarą Rumunijoje prisimena kartu su fraze: „Geriems sekasi“.
„Tada mes buvome jauni, ambicingi, o dėl didelio noro ir nusišypsodavo sėkmė. Tokią rinktinę mes ne kiekvieną kartą galime išauginti, reikia laukti kartų kaitos“, – sako buvęs rinktinės saugas.
Pats A. Liubinskas pasitraukimą iš rinktinės trenerio posto prisimena kaip didelę asmeninės karjeros klaidą.
„Pats palikau rinktinę. Tai buvo padaryta klaida, kuri buvo padaryta. Aišku, taip kaupiama gyvenimiška patirtis“, – sako A. Liubinskas.
2008m. Lietuva – sudaužytų vilčių Austrija (2:0)
Turbūt pati didžiausia Lietuvos futbolo rinktinės pergalė per pastaruosius 15 metų nugriaudėjo Marijampolėje. Pasaulio čempionato žūtbūt siekianti Austrijos rinktinė kuklų Marijampolės stadioną 2008 m. rugsėjo 10 d. paliko taip ir nesupratusi, kas čia ką tik nutiko.
Austrai subūrė pajėgią sudėtį ir į Lietuvos futbolininkus dėsningai galėjo žiūrėti iš viršaus. Vis dėlto, to meto Lietuvos rinktinė iš tiesų turėjo vieną labai aiškų bruožą – ji nebijodavo jokių varžovų ir žinodavo, kad kovoti, bent pabandyti kovoti, galima su visais.
T. Danilevičius vieną po kito įmušė du įvarčius, vieną jų atliko akrobatiškai, ir lietuviai pašėlusioje Marijampolė parklupdė austrus, taip tarsi parodydami, kad Austrijai pasaulio čempionatas dar per anksti.
„Tokie pasiekimai visada išliks atsiminimuose. Tų stiprių pasiekimų kaip ir nebuvo, bet yra kelios rungtynės, kurios įstrigo labai ilgam. Buvo gerų pergalių, bet nebuvo pastovios sėkmės. Tai galima sieti su ilgo suolelio neturėjimu ir kitomis priežastimis, tokiomis, kaip kartais sėkmės trūkumas“, – pergalę Marijampolėje prisimena D. Česnauskis.
M. Stankevičius, per savo karjerą tapęs nepakeičiamu Lietuvos rinktinės krašto gynybos generolu, sako žinantis, kodėl lietuviai tada iškart įveikė ir Rumuniją, ir Austriją. Tai – elementaraus žinojimo faktorius.
„Tada mes turėjome aiškias užduotis ir didelį norą. Aišku, noras ir rezultatas dažnai skiriasi, bet kai tu eini daryti ir žinai, ką darai, yra žymiai lengviau. Mes žinojome, kas atvažiuoja, žinojome, ko norime, pasiekėme pergalę ir tai buvo tikrai daugiau nei tiesiog trys taškai“, – pasakoja M. Stankevičius.
To meto Lietuvos rinktinės žinojimą ką daryti neblogai nupasakoja treneris A. Liubinskas. Jis net ir prabėgus 12 metų tvirtai tikina, kad tos rinktinės pagrindiniai herojai, visų pirma, buvo puikūs žmonės, turintys stiprų kovotojo charakterį.
„Kiekvienas žmogus yra savitas. Geri ir gražūs berniukai dažniausiai nieko nepasiekia. Tiesą sakant, gerų ir gražių berniukų pas mane nebuvo. Pasiekia tie, kuri turi savo charakterį, kurie išsiskiria iš kitų. Su Marium Stankevičium, Tomu Danilevičium, Deividu Česnauskiu nebūdavo jokių problemų – jie buvo kito kirpimo žmonės, matę gyvenimo užsienyje, pasitempę (...) Jie turėjo savotiškus charakterius. Tomas iš pradžių kildavo nuo suolo, bet matėsi, kad jam tai nelabai patinka“, – prisimena A. Liubinskas.
Lietuvos futbolo nuosmukis
Nuo tų laikų, kai Lietuvos rinktinė buvo sunkiai įkandamas varžovų riešutas, prabėgo jau daugiau kaip dešimtmetis. Dabar trejus su puse metų lietuviai bendrai nėra iškovoję pergalės, o dažnas sirgalius, žiūrėdamas Lietuvos nacionalinės komandos rungtynes, jau tarsi iš anksto yra susitaikęs su neigiamu rezultatu.
Kiekvienas tų dienų (2006-2010 m.) herojus dabar gyvena kitokį gyvenimą. T. Danilevičius yra LFF prezidentas, M. Stankevičius pradėjo trenerio karjerą, D. Česnauskis kartu su žmona augina tris vaikus ir pats tik neseniai baigė profesionaliai žaisti futbolą, A. Liubinskas darbuojasi su vienu Vilniaus futbolo klubu.
Bet visi jie irgi žmonės ir visi jie irgi ieško priežasčių, kodėl dabar taip sunku viename sakinyje paminėti žodžius „geras“ ir „Lietuvos futbolas“.
Beveik visi tų dienų herojai šiandien sutinka, kad Lietuvos futbolo nuosmukį lėmė chaotiška, neparuošta, skubota ir nereikalinga kartų kaita. Neblogai tą kartų kaitą apibūdina ir nuolat elitiniuose Europos klubuose žaidęs M. Stankevičius.
„Ta kartų kaita vyko labai nesistemingai, chaotiškai, per greitai. Aš žaisdavau Turkijos aukščiausioje lygoje ir manęs nebekviesdavo į rinktinę. Suprantu, kad reikia jaunimo, bet kartais tokie sprendimai atrodydavo keistai. Jei žmogui 50 metų, bet jis vis dar yra aukšto lygio žaidėjas, tai gal jis ir turėtų žaisti, nei tas, kuris dar tik nori žaisti“, – dabar prisimena krašto gynėjas.
T. Danilevičius, būdamas LFF prezidentu, taip pat mano, kad Lietuvoje buvo padaryta daug klaidų, kurias ištaisyti užtruks, o rezultatų tikėtis šiandien yra gana naivu.
„Manau, kad tai yra kartų kaita. Atėjo kita karta, gal kiek per anksti išsiskyrė tų vyresnių žaidėjų ir rinktinės keliai. Kartų kaita įvyko gan greitai, nedėsningai, truputį nenatūraliai. Jei žiūrėtume į auklėjimo sistemą, tai mes visi užaugome sovietinėmis sistemomis, bet futbolas evoliucionuoja. Europa ėjo į priekį, o Lietuva ir toliau gyveno savo tempu, mokėsi sovietinėse biudžetinėse futbolo mokyklose. Mes atsiliekame futbolo veiksmuose gana ženkliai. Net ir šiandienos nacionalinė rinktinė yra augusi tame pačiame sename lygyje.
Aš nemanau, kad vaikinai rinktinėje neatiduoda visų savo jėgų. Jie tikrai stengiasi, jie nori įrodyti sau, sirgaliams, kad yra stipri komanda. Tačiau dažnai nesigauna. Aš nemanau, kad baimė kausto šiuos žaidėjus, tačiau truputį trūksta bendros patirties. Ta karta buvo truputėlį aukštesnio lygio, nieko nenorint įžeisti ir nuvertinti. Matai, kaip visi dega noru, treniruojasi, bet ne visada pavyksta“, – išsamiai pasakoja LFF prezidentas T. Danilevičius.
Treneris A. Liubinskas laikosi kiek kitokios nuomonės. Ilgus metus futbolo pasaulyje dirbantis specialistas siūlo atsigręžti į visko pradžią ir visų pirma pasakyti sau, kad mes esame lietuviai. Šiandien taikomos užsienio praktikos šio ilgamečio trenerio tikrai nežavi. Atvirkščiai, jis tikina, kad mes einame beždžioniukų keliu.
„Bet kuri kopija yra blogiau nei originalas. Lietuvoje mes tapome beždžioniukais – tai mes būsime belgai, tai olandai, tai vėl belgai. Mes užmirštame, kad esame lietuviai. Su kopijomis toli nenueisime. Mes nebeugdome to, ką turėjome. Geriausius laikus pasiekėme patys, su savo lietuviška mokykla.
Sovietinėje sąjungoje kai žaidėme, mus gerbė, nes mes turėjome lietuvišką stilių. Tai buvo armėniškas, gruziniškas, ukrainietiškas futbolas, visi turėjo savitą. Mes turėjome savo, lietuvišką futbolą – jis nebuvo paremtas tik jėga, jis buvo paremtas kamuolio kontrole.
Sovietų sąjungoje mes išlikome lietuviais. Lietuvišką futbolą mes užmiršome“, – pasakoja A. Liubinskas.
Daugybę klubų per savo karjerą išmaišęs D. Česnauskis tikina, kad esminė Lietuvos futbolo bėda ir yra patys klubai, o tiksliau jų trūkumas.
„Daug problemų yra pas mus. Pagrindinė, manau, yra mūsų klubai. Šiai dienai turime šešis profesionalius klubus, niekur kitur Europoje tiek mažai nėra. Norėtųsi, kad visa tai eitų tik geryn. Patys klubai turi būti tvarkingi, turėti savo piramidę, sistemą, trenerius, personalą. Tai tikrai veikia, bet pas mus kažkodėl stipriai vėlavo. Mes nesame turtingi savo klubais, todėl daug tikėtis ir negalime. Reiktų pradėti nuo to, kad turėtume turėti bent dešimt klubų A lygoje.
Tik savo rezultatais galime pritraukti sirgalius į stadionus. Futbolas žmonėms tikrai įdomus, bet mes neturime rezultatų. O kaip juos pasiekti – tai jau platus klausimas“, – pasakoja D. Česnauskis.
Buvo dienų, kai Lietuva turėjo gerą futbolą. Lietuva ir turės gerą futbolą. Tiesa, akivaizdu, kad netolimoje praeityje padarytos klaidos šią sporto šaką mūsų šalyje nustūmė į tamsų šešėlį, kurį pakeisti švytėjimu dar tikrai prireiks laiko.
