Nesisteminga parama didina skurstančiųjų skaičių, tačiau kai kam ji – vienintelė viltis išgyventi krizės alinamoje šalyje.
Artėjant didžiosioms metų šventėms daromės dosnesni, geranoriškesni ir jautresni. Būtent šiuo metu suaktyvėja ir įvairių labdaros akcijų sumanytojai bei rengėjai. Kiekvienais metais jų randasi vis daugiau. Tuo pat metu auga ir skurstančių gyventojų skaičius. Kodėl? Paramos teikėjai patenkina būtiniausius vargstančiųjų poreikius, tačiau esminių problemų nesprendžia. Labdaros organizacijų daug, bet jų veikla nekoordinuota. Vis dėlto pagalba, nors ir ne tokia efektyvi, kokia galėtų būti, yra daug geriau nei abejingumas.
Daugėja gyvenančiųjų iš paramos
Labdaros ir paramos akcijos Lietuvoje vyksta nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, t. y. daugiau nei 20 metų. Kai kuriems bėdos ištiktiems žmonėms gauta parama iš esmės pakeičia, pagerina gyvenimą, ir toliau jie verčiasi patys. Tačiau daugiau yra tokių, kurie įpranta gauti paramą ir nė nesistengia spręsti savo gyvenimo problemų.
Būtinųjų poreikių tenkinimas, nesistengiant rūpintis žmonių socializavimu ir ugdymu, stumia juos į amžinų paramos gavėjų būrį. „Žmonės patenkina minimalius poreikius, tada susiranda kitus paramos šaltinius ir toliau gyvena iš paramos. Tokių žmonių daugėja“, – teigė Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovas Linas Kukuraitis.
Jo manymu, šalpos maistu ir drabužiais programos tik stabdo paribyje likusių žmonių integraciją į visuomenę. Tokią paramą turėtų gauti tik tie, kuriems ji iš tikrųjų būtina: kai situacija yra krizinė (miršta žmogus, išlaikęs šeimą; sudega namas ar kt. ), kai žmonės neturi galimybių patys užsidirbti (neįgalieji, pensininkai), kai nėra patyrę kitokio santykio su socialine aplinka (vaikų namų auklėtiniai, įpratę būti išlaikomi).
Varėnos meras Elvinas Jankevičius taip pat mano, jog paramos teikimo tvarka Lietuvoje yra ydinga, tačiau netiki, kad ją galima idealiai sustyguoti. Parama iš dalies skatina žmones nedirbti. Tačiau iki galo „išrūšiuoti“ žmones ir paramą duoti tik tiems, kuriems ji labiausiai reikalinga, neįmanoma. „Labdara turėtų būti tikslingesnė. Teko matyti, kai žmonėms atvežama vištų, nors jų jau pilnas kiemas. Galbūt tiems žmonėms trūko drabužių ar kitų būtinų buities daiktų, o ne vištų“, – sakė Varėnos savivaldybės vadovas.
Užburtas ratas
Didžiuosiuose miestuose galimybių išgyventi vien iš šalpos organizacijų teikiamos paramos netrūksta, todėl būtina koordinuoti jų veiksmus.
„Vienas žmogus per dieną iš kelių organizacijų gali gauti net 16 maitinimosi talonų. Padėtis yra beviltiška – kad ir ką darome, tie žmonės lieka užburtame labdaros gavimo ir vartojimo rate. Sudarytos visos sąlygos piktnaudžiauti. Reikia vos dviejų mėnesių, kad toks žmogus įkristų į visišką socialinę atskirtį, ir dvejų metų, kad jis grįžtų į normalų gyvenimą“, – kalbėjo L. Kukuraitis. Jo manymu, didelę įtaką socialinės atskirties didėjimui turi ir įvairios labdaros akcijos.
Norint, kad situacija pasikeistų, būtina pertvarkyti visą socialinės rūpybos sistemą. Tik tada bus galima judėti į priekį ir siekti aukštesnių tikslų. Reikia skatinti vargstančių žmonių integraciją į visuomenę, skirti daugiau dėmesio vietos bendruomenėms, kurios kur kas efektyviau paskirsto paramą, bandyti užmegzti tiesioginį ryšį su vargstančiaisiais, įsiklausyti į jų individualius poreikius.
„Akcijų rengėjai turėtų labiau bendradarbiauti su savivaldybėmis ar seniūnijomis, nes ypač kaimuose vietos valdžia tikrai geriau žino, ko kam reikia“, – teigė Varėnos meras E. Jankevičius. Lokalizuotos akcijos yra tikslingesnės ir naudingesnės.
Žuvis vietoje meškerės
Daug metų su bėdos ištiktais žmonėmis bendraujanti žurnalistė bei labdaros ir paramos fondo „Bėdų turgus“ vadovė Edita Mildažytė taip pat mano, kad Lietuvoje vykstančios labdaros akcijos žmonių nuo skurdo neapsaugos. „Nėra aiškios sistemos“, – savo nuomonę pagrindė moteris. Tačiau ji tiki tokių akcijų nauda.
Aktyviai labdaringoje veikloje dalyvaujanti menininkė ir televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė taip pat mano, kad visos labdaros akcijos yra reikalingos. „Juk kam nors jos tikrai padeda.
Džiaugiuosi, kad paramos akcijų daugėja. Čia negali būti nei konkurencijos, nei priekaištų vienų kitiems“, – sakė N. Marčėnaitė. Tiesa, moteris pripažino, kad vis dažniau vargstančiajam duodama žuvis, o ne meškerė. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl šiais metais ji nebedalyvaus „Išsipildymo akcijoje“. „Išėjau, nes išsiskyrė mano ir kitų akcijos rengėjų požiūriai. Man nepatiko, kad buvo gerokai sumažintas paramos gavėjų ratas. Nebeliko labdaros ligoninėms. Žinoma, labai gerai, kad skiriami vaistai konkrečiam sergančiam vaikui, bet dar svarbiau yra nupirkti trūkstamos aparatūros vaikų ligoninei“, – kalbėjo N. Marčėnaitė. Tačiau ji tikino, kad džiaugiasi, jog akcija vyks toliau. Nors ir smarkiai pakeista.
Moteris įsitikinusi, kad labdaros akcijų koordinatoriaus vairą į rankas turėtų imti ne kas kitas, o valstybė. „Nei televizija, nei kas nors kitas tvarkos sistemoje neįves. Tą gali padaryti tik valstybė“, – tvirtino N. Marčėnaitė.
2010 m. gauta parama ir labdara:
• iš viso – 322 672,3 Lt,
• iš LR juridinių asmenų – 222 720,2 Lt,
• iš užsienio šalių juridinių asmenų – 69 546,2 Lt,
• iš anoniminių ir fizinių asmenų – 30 405,9 Lt.
Lietuvos statistikos departamento duomenys
Eglė VAlIONIENĖ
