Leidykla “Versus aureus” neseniai išleido žinomo visuomenės ir kultūros analitiko, filosofijos profesoriaus ir televizijos laidos “Be pykčio” vedėjo Leonido Donskio knygą “Pilietinė visuomenė ir jos priešai”. Tai tekstai, 2003-2004 metais publikuoti interneto laikraščiuose “Omni laikas” ir “Akiračiai”. Kaip rašo pats autorius - tai tų metų minčių žemėlapis ir Lietuvos politikos įvykių bei procesų analizė.
Pasiskolinę knygos pavadinimą kaip pokalbio leitmotyvą, Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” su filosofu Leonidu Donskiu kalbasi žurnalistė Jolanta Kryževičienė.
Pretekstu šiam mūsų pokalbiui tapo nauja jūsų knyga “Pilietinė visuomenė ir jos priešai”. Pirmiausia norėčiau suformuluoti temą, kurią jums siūlyčiau panagrinėti. Perfrazuojant jūsų knygos pavadinimą tai galėtų būti - pilietinė visuomenė ir kultūra, t.y. kaip kultūra galėtų veikti mūsų visuomenę, jos piliečius. Tačiau prieš tai keletą asmeniškų klausimų apie jūsų knygą. Šios knygos tekstai buvo keletą metų publikuojami dviejose interneto svetainėse. Tai “Omni laikas” ir “Akiračiai”. Noriu klausti, kaip jūs jaučiatės šioje erdvėje spausdindamas savo tekstus, kadangi, pavartočiau jūsų terminą, tai yra kartu ir “neapykantos kultūra” internete, galvojant apie komentarus, kurie dažnai pasirodo po tekstais. Kaip jūs išleidžiate savo tekstus būtent tokioje erdvėje?
Aš internetą priėmiau kaip gyvenimo faktą. Būtų trumparegiška ir labai neišmintinga neigti internetą, kuris atvėrė daugybę didžiulių galimybių kūrybai. Internetą traktuoju kaip milžiniškos svarbos išradimą. Bet knygos publikavimas surenkant tekstus, kurie prieš tai buvo publikuoti internetiniuose leidiniuose, man reiškia sugrįžimą į sau įprastesnę erdvę. Aš neslėpsiu - vis dėlto aš esu knygos žmogus. Man prisilytėjimas pirštais prie knygos, jos vartymas yra dalykas, kurio niekada nepakeis internetinė erdvė.
Ir kartu tai yra grįžimas į įprasto skaitytojo erdvę, nes interneto vartotojai ir knygų skaitytojai, ko gero, yra dvi šiek tiek skirtingos kategorijos.
Tai labai skirtingos kategorijos. Aš nenoriu apibendrinti, bet vis dėlto egzistuoja nemenkas skirtumas. Skaitantis žmogus yra dažniausiai tavo dialogo partneris. O interneto komentarai, kurie yra anoniminiai, sukuria dialogo iliuziją. O dar dažniau jo erzacą.
Išlaisvina pačius keisčiausius žmogaus bruožus...
Pačius keisčiausius. Ir žmonės, kurie, ko gero, nelabai drįstų savo karingas nuomones reikšti atviroje diskusijoje, pasakydami vardą ir pavardę, jie staiga tampa be galo drąsūs. Staiga pradeda sakyti mintis, kurios tą pačią akimirką pabaigia bet kokią civilizuotą diskusiją. Todėl niekaip negali traktuoti absoliučios daugumos komentarų kaip dialogo. Tiesiog komentarai sukuria tam tikrą komunikacijos formą, kuri po kokio 15 ar 16 komentaro visiškai nutolsta nuo paties objekto. O knyga yra knyga. Knygą skaitantis žmogus jau iš karto priima rašytoją kaip pokalbio, kaip dialogo partnerį.
Kokio dialogo siekiate tuos tekstus sudėdamas į knygą? Vis dėlto knygą leisdamas autorius turėtų galvoti apie tai, kad ji išliks ilgesniems metams, ne taip kaip interneto tekstai, kurie gana dažnai yra keičiami. Kaip komponavote tą knygą?
Ją komponuoti nebuvo sudėtinga, kadangi daugumą tekstų vis dėlto sudaro tie mano poleminiai ir sykiu komentuojantys tekstai, kurie buvo parašyti politinės krizės metu. Tuo metu būdamas Budapešte, vykdydamas savo programą kaip mokslininkas, kiekvieną dieną buvau prilipęs prie interneto ir prie radijo. Be abejo, daug rašiau, kadangi nebuvo įmanoma tylėti. Būtų buvę amoralu nusišalinti nuo to, kas vyksta tavo šalyje, ir todėl tekstai yra pakankamai karingi. Aš puikiai supratau, kad vyksta kova už viešąją nuomonę, kad egzistuoja daugybė pavojų, kuriuos man, pavadinkime - sovietinės epochos vaikui, buvo labai lengva suprasti. Tai yra daugybė žmogiškų silpnybių: žmonių baimė, žmonių noras prisitaikyti prie tos jėgos, kuri ilgainiui pradeda imti viršų. Žodžiu, aš išsigandau, kad tų nepriklausomų balsų gali likti vis mažiau. Suvokiau, kad reikia būti vienam iš jų ir rašyti, rašyti nuolatos. Kita vertus, esama ten ir truputėlį kitokių tekstų - kelionių įspūdžių. Bet mano kelionės tuo metu Europoje sutapo su visa šita krize. Aš galėjau sekti įvykius Serbijoje, Kroatijoje, daug sudėtingesnio likimo šalyse nei Lietuva. Lietuva atrodo kaip stabilumo ir vakarietiškos ramybės įsikūnijimas, palyginti su Serbija. Ir dar vienas dalykas, kurį galima pastebėti skaitant šią knygą. Tai yra mano sąmoningas pabrėžimas, kad aš rašau ne kaip politologas, aš ir nesu politologas, aš esu filosofijos profesorius ir kultūrininkas.
Jūs pavadinote save knygoje visuomenės ir kultūros analitiku.
Galima taip sakyti, gal nebus labai pretenzinga taip teigti. Bent jau tikrai nesu politologas. Be abejo, tai yra humanitaro knyga - komentarai, nukreipti į politikos erdvę.
Tai pavadinkime jus kultūros žmogumi. Ir dabar šiek tiek pakalbėkime apie tai išsamiau. Norėčiau akcentuoti vieną jūsų frazę, kurią man teko skaityti ne viename interviu, ją ištarėte ir šiandien. Jūs negalėjote likti nuošaly, negalėjote tylėti, kai buvo tokia sudėtinga situacija. Tačiau aš tikiuosi, kad jums ne kartą teko girdėti iš mūsų kultūros kūrėjų, kad meno žmogus, kultūros žmogus nebūtinai turi reaguoti ar dalyvauti politiniuose procesuose, kad tai yra nešvari visuomenės veikla, į kurią menininkui apskritai nereikėtų kištis. Kaip jūs komentuotumėte šitą frazę?
Aš manau, kad reikia labai aiškiai skirti keletą esminių gyvenimo situacijų. Aš sutinku su menininkais, kurie siekia išlaikyti savo kūrybinę nepriklausomybę nenorėdami būti “rūmų menininkais”. Aš tikrai suprantu režisierių, poetą, dailininką, kompozitorių, kuris nenorėtų būti, tarkime, dominuojančios politinės jėgos, jam palankios…
Ideologijos…
...arba ideologijos pažu. Bet visai kas kita, kai tavo šaliai yra sunku. Mes gyvename 15-aisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Tai dar nėra tas laikotarpis, kada šalis stabilizuojasi. Tyliai galvoji - vienas stebuklas buvo tas, kad Lietuva palyginti sklandžiai ir be didesnių aukų išsivadavo iš imperijos. Bet kitas stebuklas yra tas, kad Lietuva pakėlė tokias įtampas. Tai didžiulių įtampų reikalaujantis procesas ir Lietuva su tuo vis dėlto dorojasi pakankamai sėkmingai. Bet šis procesas sudėtingas, mes patyrėme krizių ir jų dar patirsime. Todėl man atrodo, kai tavo šaliai yra sunku, menininko, kultūrininko balsas, tai yra balsas žmogaus, kuris tarnauja visų pirma visuomenei, o ne galios grupuotėms. Aš skirčiau vis dėlto piliečio balsą nuo kažkam pataikaujančio ir norinčio įsiteikti menininko. Tai yra du skirtingi dalykai.
Tačiau ar jums neatrodo, kad kartais jie yra labai arti vienas kito? Sakykime, kaip jūs vertinate menininkų dalyvavimą prezidento rinkimų kampanijose? Kaip atskirti, kur yra žmogus, galvojantis apie visuomenės interesus, o kur žmogus, siekiantis asmeninės savo naudos?
Aš pabūsiu truputėlį neobjektyvus ir pasakysiu, kad vis dėlto kartais skirtumai tarp kandidatų yra tiek akivaizdūs, kad kažkaip žmonės tyliai susitaria. Žinote, egzistuoja tokios tylaus solidarumo formos, kada tyliai, beveik neįvardydamas pasirenki padorumą, kurį atpažįsti. Be abejo, žmogus yra sudėtinga būtybė. Žmonės ginasi, žmonės teisinasi, žmogus yra gynybiška būtybė. Todėl natūralu, kad ir iš kitos stovyklos mes galime išgirsti analogiškų teiginių, kad jie taip pat rinkosi pilietinę poziciją, sąžinės balsą ir pan. Tai dalykai pakankamai niuansuoti. Be abejonės, yra pavojinga dalyti pasaulį į baltą ir juodą. Bet aš manau, kad visada tokie pasirinkimai yra sąžinės pasirinkimai. Anksčiau ar vėliau moralinis balsas žmogui pasako, klydo jis ar ne.
O vis dėlto kaip jūs vertintumėte, kiek kultūros žmogus apskritai gali paveikti pilietinę visuomenę? Štai jūs ir knygoje cituojate Gasparą Miklosą Tamasą, kuris sako, kad revoliucijai pasibaigus filosofai darosi nebereikalingi. Mes turime ir Lietuvos pavyzdį, kai pirmuosiuose Seimo rinkimuose iš tikrųjų dalyvavo labai daug kultūros žmonių. Po truputėlį jie pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos ir apskritai tyli net tikrai krizinėse situacijose, sakydami, kad šiandien Lietuvoje kultūros žmogus apskritai nieko negali.
Aš manau, kad jūs palietėte iš tikrųjų labai aktualų ir įdomų dalyką. Juk Sąjūdžio gimimo metais didžiulis vaidmuo teko filosofijos dėstytojams ir profesoriams. Matyt, egzistuoja politinio gyvenimo logika. Visada transformacijos arba revoliucinių permainų metais pirmasis ešelonas yra idealistai ir idėjų generatoriai. Neišvengiamai. Ar mes kalbėtume apie tokias revoliucijas kaip prancūzų su jakobinais priešaky, ar tai būtų Rusijos bolševikai, kurių pirmasis ešelonas buvo ne kokie budeliai, o nuoširdūs marksistai, tvirtai tikėję pažanga, nepermaldaujama progreso logika. Bet, deja, sekdavo antroji banga, pragmatikų banga. Visada po šitų žmonių ateidavo pragmatikai.
Kurie ir laimėdavo...
Taip jau yra politiniame gyvenime, kad kultūros žmonės yra reikalingi labai skausmingais laikotarpiais, kai reikalingos idėjos. Bet negali valdymo sferoje ilgai užsibūti moralinės arba kultūrinės laikysenos žmonės. Politinis gyvenimas veda į interesų skaidą, į politines partijas, į finansinės, politinės galios siekimą. Kitaip tariant, kultūrininkai ilgainiui darosi mažiau reikalingi. Jie tai skaudžiai išgyvena. Suprantama, iškilūs savo srityje žmonės paprastai yra įpratę būti dėmesio centre ir kai pragmatikai juos nustumia į šoną, reaguoja skausmingai. Bet aš vis dėlto nebūčiau linkęs laukti iš valstybės arba valdininkijos kažkokių stebuklų. Yra kaip yra. Savo valstybę reikia kurti visiems. Valstybė kuriama šimtmečiais. Ir todėl, jeigu ji turi labai rimtų defektų, tarkime, kultūros politikos sferoje, tai dar nereiškia, kad turime atmesti Lietuvos valstybingumą ir Lietuvos valstybę kaip tokią. Iš to neseka, kad mes turime numoti ranka į savo, kaip piliečių, dalyvavimą Lietuvos kūrime. Priešingu atveju gyvensime tokioje košėje, kada elgsimės kaip vaikai, užgauti to, kad mums yra neskiriama pakankamai dėmesio, mes nustosime rimtai traktuoti savo pačių gyvenimą ir savo visuomenę. Kas nuo to laimės? Tiktai ne mes ir ne Lietuva.
Bet tokiu atveju kodėl išstumti iš politinio valdymo lauko kultūros žmonės Lietuvoje nesukuria alternatyvios erdvės, kurioje labai svariai skambėtų kultūros žmonių analitinis, kritinis balsas? Jūs ir savo knygoje gana pesimistiškai kalbate apie mūsų kultūros žmones. Aš pateiksiu nedidelę citatą: “mūsų filosofai viso labo tik ironiškai šypsosi ir vis dar mėgina nuspręsti, kas yra filosofas, o kas - ne, tuomet kai Žižekas ir Barthes’as [...] daro ženklią įtaką visai Vakarų intelektinei kultūrai”. Ar jums neatrodo, kad šiandien iš tikrųjų per maža mūsų kultūros žmonių įtaka įvairiems kultūros, politikos, socialiniams procesams?
Aš tikrai su tuo sutinku, ji yra per maža dėl dviejų esminių priežasčių. Pirmoji priežastis ta, kad gilios demokratijos tradicijos neturinti šalis, matyt, ne iki galo suvokia kultūros svarbą politikai. Ir mūsų laukia dar labai rimtos pamokos. Mums vis dar atrodo, kad finansinė galia, ekonomika yra dalykai, kurie garantuoja mūsų ateitį, o kultūra palauks. Tarsi kultūra būtų savotiška orchidėja. Kaip kartais vokiečiai sako apie humanitarinius mokslus - tai yra orchidėjiniai dalykai.
Gražu, bet šalia…
Gražu, bet niekur nedings. Tai yra pakankamai seklus ir trumparegiškas požiūris. Jeigu kultūrą ignoruoji, ilgainiui gali negeri dalykai prasidėti politikoje - katastrofiškas politinės kultūros nuosmukis. Labai dažnai yra kalbama apie šalies reprezentaciją pasaulyje. Tai kas, jeigu ne kultūra ją reprezentuoja? O antroji priežastis - mes neturime pilietiškai brandaus kultūrinio elito. Aš išdrįstu šitą pasakyti. Mes turime pavienius žmones, kurie, laimei, visada liko labai padorūs, labai vientisi, tačiau neturime kritinės masės žmonių, kurie aiškiai suprastų, kad sudėtingomis sąlygomis negalima laukti vien tiktai valstybės galvos gesto. Reikia imtis iniciatyvos patiems ir kažką daryti.
Galbūt tai yra 50 sovietmečio metų liekamieji reiškiniai, kai padorumas būtent ir reiškė - aš nedalyvauju politiniuose procesuose?
Taip, jūs labai teisingai įvardijote, man beveik nebūtų ką pridurti. Sovietmečiu iš tikrųjų kartais tylėjimas ir bent jau melo nesakymas buvo žmogaus padorumo apraiška. Tylėjimo logika, ji yra visiškai suprantama ir verta pagarbos nelaisvės sąlygomis. Bet mes gyvename jau laisvoje šalyje, jos problemos yra mūsų problemos. Jeigu mes to nesuprasime, niekada Lietuvoje negims sąmoningų piliečių visuomenė.
Vis dėlto dar noriu prašyti jūsų patikslinti ir išplėsti šią temą. Kaip jums atrodo, kodėl vis dėlto kultūra negali palaukti, kol turėsime ekonominę gerovę?
Aš jums galiu atsakyti labai atvirai. Patikėkite, aš nepereisiu į moralizavimą ir kalbėjimą apie tai, ko, matyt, iš manęs dabar tikėtųsi arba valdininkai, arba politikai. Apie tai, kad Lietuva turi būti labai graži, labai šviesi, labai išsilavinusi...
Tai švietimo epochos dėsniai.
Bet aš noriu pabrėžti visai kitą pusę, apie kurią Lietuvoje nekalbama. Jeigu Lietuva nebus išsilavinusi, jeigu Lietuva nebus kūrybinga, jeigu Lietuva nebus pati tarp lyderių Europoje - mūsų laukia kolonizacija. Tik šį kartą kultūrinė, kada mes virsime žmogiškos žaliavos tiekėjais. Tie, kas nėra suvokę globalizacijos logikos, iki šiol gyvena iliuzija, kad gali palaukti kultūra, švietimas. Niekas nepalauks. Šiuo metu ekonomika veikia ne per kolonijinę epochą, kaip buvo anksčiau, šiuo metu stipri kultūra gimdo ekonomiką. Tos pačios žinių technologijos - kas tai yra, jeigu ne mokslo, švietimo ir stiprių kultūrų pagimdyti dalykai? Jeigu Lietuva nebus išplėtojusi stiprios mokslo infrastruktūros, aukštojo mokslo, kultūros, mes tapsime labai lengvu laimikiu. Nenorėčiau kalbėti labai dramatiškai, bet mūsų tikrai laukia neišvengiama kolonizacija. Kada mes vartosime svetimus produktus, svetur kuriamą kultūrą, o mūsų vienintelė funkcija bus tiekti išsilavinusius, talentingus žmones kitoms visuomenėms.
Bet ar jūs nepastebite tokių apraiškų jau šiandien?
Taip, jos prasidėjo. Tačiau Lietuva to dar labai skausmingai nepajuto. Mes esame nedidelė šalis ir žinome savo labai talentingus žmones. Kol jie tarsi yra šalia, tarsi nėra ko aliarmuoti. Bet kai netrukus paaiškės, kad aukščiausios prabos medikų, mokslininkų, menininkų, akademikų, kurie yra lietuviai, jau yra daugiau svetur negu pačioje Lietuvoje - tuomet gali būti per vėlu.
Kokius saugiklius šioje situacijoje jūs matytumėte?
Visų pirma akcentuoti kultūros ir švietimo svarbą.
Bet ta svarba yra deklaratyviai akcentuojama.
Deklaratyviai akcentuojama, bet tuo pačiu metu vyksta labai keisti dalykai. Visą laiką yra mėginama tobulinti kažkokias nuostatas, bet jų nesilaikoma. Tarkime, šiuo metu yra visiškai nuvertinti humanitariniai mokslai. Nors nuolat kartojama - humanistika yra mūsų prioritetas. Mes labai greitai priartėsime prie to, kad katastrofiškai pradės kristi apskritai bendras politinis šalies raštingumas. Jis jau krinta, tiesą sakant. Ir čia jokios aukštosios technologijos ir jokie gamtos mokslai nepadės. Paprasčiausiai humanistika ir socialiniai mokslai yra tiesiogiai susiję su politine šalies kultūra, su kritinio mąstymo potencialu. Todėl išsilavinimas, patikėkite, nėra orchidėjinis dalykas. Kas iš to, kad mes deklaruosime gražius principus, bet nesuprasime, kad išsilavinimas yra ne kas kita, kaip mūsų civilizuoto ir solidaraus politinio sambūvio garantas.
Kokias išeitis iš šios situacijos matytumėte? Mes dažnai girdime, kad nėra pinigų kultūrai, nėra pinigų švietimui. Švietimo reforma vyksta turbūt jau 15 metų ir vis dar nebaigiama, pasiimame tai skandinavų, tai kitos Europos šalies modelį. Galbūt mes neturime išgryninti kažkokio autentiško lietuviško modelio, bet vis dėlto patirtis pasaulyje egzistuoja?
Egzistuoja, be abejonės. Reikia pasiekti lūžį kultūros politikoje ir švietimo sistemoje. Yra daugybė neįvykusių reformų. Jos iki šiol yra simuliuojamos Lietuvoje. Kada vakarietiška frazeologija mėginama dangstyti egzistuojančias sovietines praktikas. Žinote, man, septynerius metus dirbusiam Vakarų universitetuose, tie dalykai nekelia jau net juoko.
Argumentuotumėte tai žmonių nekompetencija ar kitomis priežastimis?
Tuo, kad paprasčiausiai Lietuvoje iki šiol nėra pripažinti kriterijai, kurie galioja Vakaruose. Galioja beveik politinio solidarumo arba politinio pasitikėjimo mechanizmai, kurie daugelyje sričių neleidžia pasireikšti jaunesnei akademikų arba kultūros žmonių generacijai. Ir todėl mes turime faktiškai interesų grupes, kurios kovoja labai keistai, jos veikia ne viešai ir, mano manymu, tai yra žalinga. Todėl, kad interesų grupės ir kultūroje, ir švietime, kaip ir politikoje, turi būti viešos. Tiktai tada žaidimas darosi garbingas. Situacija yra tokia, kad jeigu žmonės yra žinomi Vakaruose, tai dar nereiškia, kad jie turės galimybių prisidėti prie rimtesnių permainų savo šalyje. Jiems neleis. Toks dvigubas standartas Lietuvoje - vienas pačių destruktyviausių dalykų, kuriuos aš pastebėčiau. Žodžiais mes pripažįstame - puiku, kad yra žmonių, kurie yra pripažinti svetur ir t.t. Realiai mes turime žiaurų galios mechanizmą. Jis veikia kultūroje ir švietime. Mūsų gyvenimą, deja, iki šiol yra persmelkusi dominavimo logika, kuri nieko bendra neturi su realiu kultūros gyvenimu.
Vis dėlto tikėkimės, kad Lietuvoje ilgainiui viskas atsistos į savo vietas. O mūsų pokalbį aš norėčiau baigti tema, kuria jūs pradėjote savo knygą. Globalizacija ir kultūra. Jūs pradedate nuo antiamerikietiškos temos ir sakote, kad šiandien kultūra nebevienija Europos. Tačiau kalbėdami apie nacionalinę kultūrą, dažnai sakome, kad reikia saugoti, reikia išlaikyti ir visokiais būdais gintis nuo pasaulio arba Europos įtakų. Kaip jūs vertinate šiuos du polius? Kaip mes turime eiti į tą bendrą erdvę, kuri vienaip ar kitaip darys įtaką kiekvienam iš mūsų?
Vienu požiūriu nėra jokių principinių skirtumų tarp Amerikos ir Europos. Buvo laikas, kada iš tikrųjų amerikiečiams Europa atrodė pavojingų politinių doktrinų, nacionalizmo ir kažkokių labai keistų, pavojingų teorijų vieta. Amerikiečiams visada atrodė, kad Europa sukelia globalinius konfliktus, pasaulinius karus, ji apimta nuolatinių įtampų tarp tautų, tarp kultūrų. Kaip alternatyvą jie kėlė savo pavyzdį. Kaip kraštą, kurį laisvai pasirinko žmonės ir kuriame taikiai sugyveno daugelis tapatybių, kultūrų. Žinoma. Tai buvo truputėlį supaprastinta schema, nes pati Amerika ilgą laiką veikė kaip lydomasis katilas. Taip, žmonės buvo skirtingos kilmės, bet jie tapdavo amerikiečiais ir vis dėlto priimdavo Amerikos kultūrą. Aš nesutinku su tuo, kad Amerikoje nėra kultūros, kad joje daug kultūrų. Amerikoje egzistuoja kultūra: amerikiečių literatūra, amerikiečių muzika, Amerikos romantizmas, su tokiais žmonėmis kaip Ralphas Waldo Emersonas, kuris tikėjo, kad Amerika nėra priedėlis prie Britanijos, o savarankiška kultūra.
Pagaliau tai yra įvairi kultūra, kurioje gali visko rasti. Ir įdomių, profesionalių dalykų ir pigaus masiškai gaminamo “popso”.
Tai yra įvairi kultūra, bet buvo laikas, kada ir Europoje, ir Amerikoje buvo trinamos tapatybės arba buvo tiesiog stipriųjų tapatybių įsigalėjimo laikai. Šiuo metu, aš manau, geras dalykas yra tas, kad tiek Amerikoje, tiek Europoje yra branginama žmogaus kultūra ir tapatybė. Šiuo metu yra pabrėžiama, kad kalbėti savo gimtąja kalba šalia anglų kalbos yra didžiulė vertybė. Tai teikia nemažai vilčių ir nemažai šansų nedidelėms Europos šalims ir kultūroms, tarp jų ir Lietuvai. Bet, kita vertus, yra pavojų. Mes gyvename eksperimentinėje epochoje, kurioje yra labai daug netikrumo, daug neaiškumo. Štai kodėl tokia stipri pagunda susirasti atpirkimo ožį arba priešą. Arba kalta laikyti Ameriką. Ir iš dalies šitą galima paaiškinti tuo, kad mes gyvename tikrai labai neaiškiu laikotarpiu, kada keičiasi visa civilizacijos būklė. Tas netikrumas gimdo ir labai stiprų supaprastintų atsakymų poreikį. Vienas iš tokių klausimų yra sąmokslo teorija, kuri kaip virusas išplitusi pasaulyje. Nuolat yra ieškoma slaptųjų žvalgybų arba įtakingų tarptautinių grupuočių sąmokslų. Arba yra kalbama apie Ameriką kaip naująjį imperialistą ir pasaulio žandarą. Bet tai supaprastinti atsakymai, taip nebūna, kad sąmoningai kenktų vienas arba du pasaulio veikėjai visiems likusiems.
Ir Lietuva įžengė į tą eksperimentuojantį, sudėtingą pasaulį. Europos Sąjunga yra sudėtingas eksperimentas, niekad tokio dalyko nėra buvę. Europa visą laiką buvo labai rafinuotų, didingų kultūrų, bet kariaujančių kraštų vieta. Ir šiandien, kada prabylama apie vieningą Europą, mums neaišku, ar jinai veiks kaip didžiulė nacionalinė valstybė, ar kaip konfederacija. Iki šiol modelio nėra surasta. Todėl aš manau, kad globalizacijos sąlygomis reikia būti pasiruošusiems ieškojimams. Tai yra kūrybinių ieškojimų metas. Mes nesulauksime aiškių atsakymų į klausimus. Jų nėra, jų niekas neturi. Ir Lietuva taip pat yra klausiantysis ir atsakantysis, ir ieškantysis. Mes šiuo metu ieškome. Tai yra įdomu, mes gyvename labai įdomiu laikotarpiu, reikia tą pripažinti. Bet, kita vertus, mes gyvename gana nesaugiu ir neaiškiu laikotarpiu.
Lietuvos radijo laida “Kultūros savaitė”
