Vis netyla ginčai, ar teisingai pasielgė Lietuvos prezidentas, atsisakęs vykti į Maskvą švęsti gegužės 9-osios iškilmių.
Radijo komentare Tomas Venclova pakartojo savo poziciją, kad tai buvo klaida ir kad išmintingiausiai iš visų trijų Baltijos šalių prezidentų pasielgė Latvijos prezidentė, nuvykusi į Maskvą. Pasak T. Venclovos, pralaimėjo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, taip ir nesurengęs įtikinančio propagandinio spektaklio Vakarams, o Lietuvos ir Estijos prezidentai pasidavė praeities stereotipams ir praleido progą oriai ir europietiškai reaguoti į silpnumą ir pasimetimą išduodančią Rusijos retoriką. Lietuvos komentatorių ir politikų pozicija jam pasirodė isteriška ir nesolidi, dėl ko esą lieka tik apgailestauti.
Bene pirmą kartą man tenka nesutikti su dideliu savo autoritetu ir intelektualiniu herojumi T. Venclova. Esminiais klausimais esame vienminčiai, todėl neeikvosiu laiko braudamasis pro atviras duris ir įrodinėdamas dalykus, kurie yra savaime aiškūs. Ne man pasakoti T. Venclovai apie totalitarizmą ir jo pomirtines grimasas nūdienos Rusijoje bei Vakarų pasaulyje - jis ne tik jas puikiai žino ir mato, bet ir savo darbais man yra davęs moralines bei politines pamokas, kurių aš niekada neužmiršiu.
Iškart pasakysiu, jog sutinku su jo mintimi, kad pralaimėjo V. Putinas. Bet nesutinku su jos tęsiniu. Taip ir lieka neaišku, kodėl V. Putinas pralaimėjo, jei sykiu pralaimėjo ir Lietuva su Estija. Nejaugi dėl to, kad ten nuvyko Latvijos prezidentė?
Tikrai ne. V. Putinas pralaimėjo ir nieko niekam neįrodė šiuo sovietinės nostalgijos kupinu spektakliu kaip tik todėl, kad Lietuvos ir Estijos prezidentų itin europietiškas elgesys metė šešėlį ant viso jo grandiozinio sumanymo - parodyti, kad Europa ir Rusija niekada nepaaukos savo vienybės ir strateginės partnerystės dėl „antraeilių“, t.y mažų valstybių, kurias V. Putinas pavadino „keičiama moneta“, problemų.
Monetos žaidimas
Būtent čia ir glūdi toji nelemta politinė logika, kuri vos nepražudė Europos ir įstūmė ją į tragediją. Jei nūdienos Europa ko nors pasimokė iš Antrojo pasaulinio karo, tai gal nebent to, kad Europoje neturi būti pirmarūšių ir antrarūšių europiečių, lygiai kaip kad kartą ir visiems laikams turi būti atsisakyta idėjos, jog didžiosios valstybės turi sudaryti ašį arba klubą, kuris diktuos žaidimo sąlygas mažosioms Europos valstybėms.
Štai šiai idėjai Lietuvos bei Estijos prezidentai ir metė iššūkį. O jei šios idėjos ir neatsisakyta (dėl Vakarų Europos ir Rusijos antiamerikietiškos obsesijos ir buvusios savo galios bei prestižo atgavimo rezgant planus sukurti Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašį), tai Baltijos šalys bent privalo nesitaikstyti su šia mums visada grėsminga politine logika.
Arba Lietuvos ir Baltijos šalių tragedija turi būti traktuojama ir kaip visos Europos tragedija, kuri niekada nebeturi pasikartoti, arba mes iš tikrųjų esame keičiama moneta didžiųjų politikos aktorių žaidime.
Arba mūsų orumas turi būti saugomas taip pat, kaip ir Vakarų Europos nacijų orumas, arba niekas iš esmės nepasikeitė po Antrojo pasaulinio karo, ir mes lemtingai suklydome pervertindami visą Europos Sąjungos projektą.
Arba mus laiko neatsiejama Europos dalimi, be kurios pozicijos gerbimo neįmanoma tampa ir visos Europos Sąjungos simbolinė vienybė bei solidarumas, arba Baltijos šalys lieka visiškai vienos Rusijos jau pradėtame šaltajame kare prieš jas.
Kam skirta žinia?
Neabejoju, kad ši politinė žinia, siųsta ne tiek Rusijai, kiek Europai, pasiekė adresatą. Dabartinė Rusija, galinti pačiu vulgariausiu būdu įžeidinėti Lietuvos prezidentą savo užuominomis apie jo tariamą kariavimą nacių pusėje Antrojo pasaulinio karo metais, tikrai neteikia vilčių, kad artimiausiu metu verta tikėtis jos civilizuotos reakcijos ir nors kiek kilnesnės nei didžiavalstybinis šovinizmas pozicijos mūsų atžvilgiu.
Tad ne Rusijai ir buvo skirta Valdo Adamkaus ir Arnoldo Ruutelio žinia. Ar būtų jie važiavę, ar būtų jie nevažiavę į Maskvą - rezultatas būtų buvęs toks pat, kokį pasiekė Lenkijos ir Latvijos prezidentai. Kitaip tariant, jokio rezultato ir nebūtų buvę.
O dabar mus suprato ir JAV, ir mūsų Europos Sąjungos partneriai. Isteriškos ir apgailėtinos buvo ne Lietuvos, o Rusijos reakcijos. Jos rodo, kad Lietuva ir Estija sumaišė visas kortas Rusijos suplanuotoje partijoje. Leiskite nekomentuoti Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje pareiškimų - tai apskritai kažkoks nesusipratimas iš antidiplomatijos srities. Arba sąmoninga provokacija patyrus fiasko, t.y. nesugebėjus pasiekti, kad mūsų šalies prezidentas vyktų į iškilmes, ir po to tikintis būti paskelbtam persona non grata už Lietuvos įžeidimą bei taip įrodyti Centrui, kad su intrigantais lietuviais iš tikrųjų neįmanoma dirbti.
Lygiai kaip nesinori komentuoti Rusijos ambasados atsisakymo išduoti įvažiavimo vizą į Rusiją pas Maestro Mstislavą Rostropovičių turėjusiam vykti Andriui Kubiliui. Tai ne tik nedraugiška bei nesolidu, bet ir didžiai simptomiška - juk Lietuvos ir Rusijos draugystę, tarp kitų iškilių dalykų, simbolizuoja Rostropovičiaus fondo veikla Lietuvoje.
Juodai balta istorija
Lygiaverčių partnerių ir abipuse pagarba grįsti bičiulių santykiai nėra tas modelis, kurio pageidautų sovietinį himną sugrąžinęs ir savo mylimą sovietinę simboliką dar kartą viešai parodyti Vakarams radęs progą dabartinės Rusijos prezidentas. Modelio pageidaujama kitokio - tai silpnos vakarietiškos tapatybės, iš anksto surežisuotuose politiniuose skandaluose bei krizėse paskendusi, ne tik savo nacionalizmą, bet apskritai istorijos jausmą parandanti Lietuva, tampanti silpnąja grandimi ES grandinėje ir leidžianti palengva pas save kurti Rusijos informacinę erdvę bei apskritai kažką, ką pavadinčiau Rusijos politinės semiotikos sfera.
Kad ir kaip būtų, Baltijos šalių brutalaus įžeidinėjimo viršūne tapo Rusijos užsienio reikalų viceministro pareiškimas, kad V. Adamkus yra susitepęs bendradarbiavimu su naciais. Ši iš piršto laužta užuomina, primenanti sovietinės propagandos tradicijas skleisti melą ir taip priversti oponentus teisintis bei paneiginėti tokias versijas, anaiptol nėra atsitiktinumas.
Ja mėginama dar kartą įpiršti idėją, kad nėra ir negali būti jokios lygybės tarp totalitarinių režimų. Dar daugiau, ja mėginama įsiūlyti mintį, jog Lietuvos ar bet kurios kitos okupuotos šalies savanoriai, mėginę priešintis stalinistinei Sovietų Sąjungai, tiesiog pagal apibrėžimą buvo naciai ir fašistai. Vadinasi, ir tie, kurie abejoja tokia istorijos interpretacija arba nenori vykti į Maskvą švęsti pergalės tarp sovietinių vėliavų (bent jau šių eilučių autoriui simbolizuojančių tik sovietų kriminalinę valstybę ir jos nusikaltimus Europai bei pasauliui), simpatizuoja nacizmui ir fašizmui.
Ši juodai balta istorijos versija tobulai maskuoja faktą, kad Europos idealų ir vertybių iš tikrųjų neišdavė tie, kurie kategoriškai atmetė mažesnio blogio koncepciją ir dvigubą standartą vertinant komunizmą ir nacionalsocializmą. Žinoma, tie, kurie suprato, jog vienas totalitarinis režimas negali būti geresnis už kitą totalitarinį režimą, buvo mažuma ir nekonstravo XX a. juodai balto istorijos pasakojimo.
Vadinasi, nepakanka pagerbti visų tautų sudėtų aukų Antrajame pasauliniame kare. Nepakanka nusilenkti rusų karių atminimui. Kas nevažiuoja į Maskvą, turi tylių simpatijų nacizmui ir fašizmui. Šia sena ir gerai pažįstama melodija mėginama nubraukti faktą, kad Sovietų Sąjunga kartu su nacistine Vokietija ir sukėlė Antrąjį pasaulinį karą.
Kai Baltijos šalys vaizduojamos tik kaip pronacinės ir antisemitinės, patogiai ignoruojamas faktas, kad po nacistinės Vokietijos antra šalis, kurioje antisemitizmas buvo pakeltas į valstybinės politikos rangą, buvo Sovietų Sąjunga. O ir tariamos profašistinės Baltijos šalių nuotaikos yra anekdotas, palyginus jas su Eduardo Limonovo nacionalbolševikais Rusijoje arba kad ir neonaciais vien Sankt Peterburge, po Rostoko tapusiame antruoju Europos neonacių centru.
V. Adamkus nesuklydo
Bet visa tai nėra vien Rusijos problema. Viską lems, į kokią dirvą kris ši Rusijos sėkla. Šaltojo karo metais tokia retorika Vakaruose kėlė tik juoką. Šiuo metu tapatybės krizę patirianti ir naująją savo megatapatybę improvizuojanti Europa neretai pasižymi dvilypėmis ir neaiškiomis reakcijomis į opias tarptautinės politikos problemas bei pavojingas pasaulio raidos tendencijas.
Todėl leiskite pakartoti: V.Adamkus ne tik nesuklydo nevykdamas į Maskvą, bet ir žengė vieną iš pačių svarbiausių žingsnių Lietuvos užsienio politikoje. Pradėta diskusija dėl istorinės atminties ir neteisybės XX a. paaukojus mažų šalių laisvę geopolitiniame pasjanse. Sykiu priminta esminė tiesa, kad niekas negali už mus kalbėti, mus apibrėžti arba priskirti kokiai nors kategorijai. Kad nėra abstrakčios Europos, kuriai būtų nereikalinga ir mūsų atmintis bei politinė patirtis. Galiausiai priminta visam pasauliui, kad po XX a. istoriją rašo ne vien karų nugalėtojai.
