„Pastatas mieste, vienas pats sau, be prisijungimo prie miesto komunikacijų, gyvuoti negali. Šiuolaikiniai miestai turi infrastruktūrą, maitinančią ir aptarnaujančią namus, nebereikia gyventi susispaudus, kaip viduramžiais laikais, kai tankus miestas buvo kuriamas specialiai, kad būtų lengviau gintis nuo puolančio priešo. Miestas savo esme panašus į grybą – paviršiuje matomi tik pastatai, tarsi grybai, o po žeme yra visa „grybiena“ – miesto inžineriniai tinklai, kurie tiekia šilumą, vandenį, elektrą, pašalina nuotekas, ryšių kabeliai ir visos kitos sistemos“, – sako Ramūnas Gatautis, Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto politikos grupės atstovas, energetikos ir termoinžinerijos mokslų daktaras.
Pasak R. Gataučio, iki šiol Lietuvoje dauguma resursų buvo nukreipta į pavienių daugiabučių ir viešųjų pastatų atnaujinimą, tačiau toks kelias neišsprendžia esminių miesto problemų, kaip energijos suvartojimo, tvarios aplinkos užtikrinimo ir gyventojų judėjimo bei gyvenimo palengvinimo. Todėl valstybės institucijos siekia kreipti išteklius į kvartalinę renovaciją.
„Miestas yra vientisas mechanizmas. Namas be inžinerinių tinklų funkcionuoti negali. Jei akivaizdžiai matome, kad mūsų pastatai apšepę, apgriuvę, sudėvėti ir jiems būtinas kapitalinis remontas (renovacija), tai ir inžinieriniai tinklai, aptarnaujantys šį namą, taip pat jau yra susidėvėję, juos irgi būtinai reikia atnaujinti. Pastatas ir miesto inžineriniai tinklai turi atitikti vienas kitą, kaip du dviračio ratai, nes jei dviračiui vieną ratą atnaujinsim, sumontuosim naują padangą, sutepsim guolius, o kitas ratas liks su kiaura padanga ir išlupinėtais stipinais, tokiu dviračiu toli nenuvažiuosim“, – teigia R. Gatautis.
Kvartalinė renovacija – tarpusavyje susijusios sistemos
Pirmiausia turėtų būti atnaujinami pastatai – daugiabučiai, mokyklos, poliklinikos ar kiti privatūs arba viešos paskirties pastatai, vėliau seka kvartalo požeminių inžinerinių tinklų modernizavimas ir tik tada vertėtų imtis kvartalo aplinkos – takų, automobilio stovėjimo vietų, apšvietimo, vaikų žaidimo aikštelių, želdinių ir suolelių. Šie žingsniai, pasak R. Gataučio, yra neatsiejami.
„Geriausias pavyzdys – centralizuotas pastatų aprūpinimas šiluma. Ne paslaptis, kad seni, sovietų okupacijos metais statyti pastatai, yra energetiškai neefektyvūs. Tvarkingai atnaujinus ir apšiltinus daugiabutį, jo šilumos suvartojimas sumažėja maždaug perpus. Štai todėl būtina keisti namo šildymo sistemą nauja, kuri atitiktų naują pastato šildymo poreikį – atitinkamai turi būti įrengtas mažesnės galios namo šilumos punktas, plonesni magistraliniai vamzdynai rūsyje, plonesni stovų vamzdžiai, mažesni radiatoriai butuose“, – sako Statybos ir būsto politikos grupės atstovas.
Sutvarkius pastatą ir jo inžinerines sistemas, R. Gataučio teigimu, įvertinus sumažėjusį šilumos poreikį kvartale reiktų imtis miesto šiluminių trasų, kurios taip pat nutiestos seniai, su prasta šilumine izoliacija, vamzdynai jau nusidėvėję, todėl daug šilumos išvaistoma į aplinką dar nepasiekus pastatų. Tai labai akivaizdu žiemą, kai pasnigus tam tikrose vietose prie daugiabučių matyti žaliuojančios žolės plotai.
„Sumažėjus šilumos vartotojų poreikiams (atnaujinus pastatus) miesto centralizuoto šilumos tiekimo vamzdynų galios neatitinka realių poreikių, yra per didelės, todėl vamzdynus reikia keisti naujais, su geresne šilumos izoliacija ir mažesnių diametrų. Nauji vamzdynai turi atitikti sumažėjusius kvartalo energijos poreikius. To nepadarius, nebus tvarios šilumos tiekimo ir naudojimo sistemos“, – pastebi R. Gatautis.
Inžineriniai iššūkiai
Siekiant kokybės ir tvarumo, kiekvienam kvartalui atskirai turėtų būti įvertintas visos inžinerinės ir ekonominės aplinkybės ir galimybės. Suderinti visų inžinierinių tinklų atnaujinimo bei plėtros planus ir techninius sprendimus dažnai yra rimtas iššūkis. Tačiau tai yra kelias, siekiant tvarių ilgalaikių sprendimų ir tik taip įmanoma pasiekti energijos vartojimo efektyvumo, taupyti gyventojų ir valstybės biudžeto lėšas, padės tausoti gamtą.
R. Gataučio teigimu, siekiant geriausio rezultato, rekomenduojama sutvarkyti ir miesto vandens tiekimo, buitinių ir lietaus nuotekų sistemas, taip pat ir elektros tiekimo sistemas, kurios taip pat susidėvėjusios. Tiesa, skirtingai nuo šilumos tiekimo ir vartojimo, , elektros energijos poreikis pastatuose tik auga – namuose vis daugiau elektros prietaisų, atsiranda vis daugiau elektromobilių.
Sėkmingi pavyzdžiai savivaldybėse
R. Gataučio teigimu, techniškai ir ekonomiškai racionaliausia visas šias miesto sistemas atnaujinti kartu, remiantis kvartalinės renovacijos principais. Suderinus šiuos žingsnius, gyvenimas atnaujintuose namuose ir sutvarkytoje aplinkoje būtų užtikrintas bent trims dešimtmečiams, nereikėtų baimintis dėl vamzdynų avarijos ar didesnių sąskaitų už komunalines paslaugas. Vis dėlto tokiems žingsniams reikia tinkamai pasiruošti – tiek gyventojams, tiek savivaldybėms. Lietuvoje jau įgyvendinti pilotiniai projektai kai kuriose savivaldybėse, šiuo metu siekiama sukauptą patirtį apibendrinti ir remiantis geriausiais pavyzdžiais padėti savivaldybėms pasirengti tobulesnes kvartalinės renovacijos programas ir jas sėkmingai įgyvendinti.
„Miestų atnaujinimas kvartalais – didžiulis iššūkis savivaldai. Tai pareikalaus daug laiko, lėšų, organizacinių pastangų, daugelio institucijų specialistų atsidavimo, gyventojų kantrybės ir geranoriškumo, įtikinėjimo, diskusijų, bus perforatorių ir ekskavatorių triukšmo bei dulkių. Tam reikia tinkamai pasiruošti, reikia noro, reikia nebijoti nesėkmių ir išsitepti rankas. Siekiant išmokti, ir sumažinti klaidų skaičių, daromi pilotiniai projektai. Kai kurie Lietuvos miestai jau turi patirties vykdant pirmuosius miestų atnaujinimo kvartalais pavyzdžius, iš kurių ateityje visi galėsime pasimokyti“, – teigia R. Gatautis.
Straipsnio autorė: Kotryna Grušauskaitė
