Mokesčius po kelių naktinių sprendimų padidinti galima. Norint net valios sprendimu įmanoma apmokestinti orą. Tik elektrinė nepasistato valdžiai panorėjus.
Lengva tiems lietuviams: jei per brangu tikrose parduotuvėse, sulenda į internetinius turgelius ir nuskriaudžia valdžią – nepalikdami mokesčių nusiperka visokių gerų dalykų. Tiesa, kol kas tokių – tik keli procentai, bet jų tikrai daugės.
O ką daryti vargšei valdžiai? Atominė elektrinė ir energetinis saugumas, nupiešti skaidrėse ir įkainoti keliomis dešimtimis milijardų, internete neparduodami. Nebent tokio paties popierinio ir virtualaus pavidalo. Bet gero jau ir taip į valias prisipirkta – yra studijos, planai. Yra atomine elektrine pavadinta bendrovė su direktoriumi, buhalteriais ir vadybininkais. Net visa „nė cento nekainavusi“ Energetikos ministerija yra. O va pigios ir saugios energetikos – kaip nėra, taip nėra. Panašiai kaip sovietų laikais – vaisių ir daržovių ministerija buvo sumanyta, bet mandarinų ir bananų tai nepagausino.
Slapti investuotojai
Atominė elektrinė, kuri kainuos daug milijardų, pagal valdžios priesaikas ir išmoktas frazes yra gyvybiškai būtinas, reikalingas ir tikrai tuoj tuoj pradedamas įgyvendinti projektas. Jis paskelbtas svarbiausiu ir naujai pavirtintoje, oficialioje Nacionalinės energetikos strategijoje. Iš pradžių strateginį investuotoją – kokį nors labai didelį ir gerą, su branduoline patirtimi ir turtais žadėta atrasti šių metų antrojoje pusėje.
Tada paskelbtas pusiau oficialus pranešimas, pusiau gandas, kad iš didžiulės išsirikiavusios eilės atrinkti 5 labai rimti interesantai. Jie įslaptinti originaliu pretekstu: sakyta, kad tas, kuris pralaimės aršias konkurencijos skerdynes mūsų „energetiniame Griunvalde“ – nenori gadintis reputacijos.
Pasikasius pakaušį buvo galima tuo tikėti, nors plėtojant Suomijos projektą ir laimėtojai, ir pralaimėtojai buvo vieši. Ką gali žinoti, gal mūsų Arvydas Sekmokas tikrai geriau žino? Juk yra trečias žmogus Vyriausybėje po premjero ir Finansų ministrės. Bėda ta, kad terminai turi bjaurią savybę – imti ir ateiti. Visai neseniai – taip ir atsitiko.
Tuomet prasideda tolesnis slėpynių etapas. Kas tas išrinktasis investuotojas – pasakys turbūt tik Kalėdų Senelis iškart po Bernelių mišių. Bronislovas Lubys sako, kad liko tik vieni korėjiečiai, o Vyriausybės šalininkai urzgia, jog tai ne seno komunisto ir oligarcho reikalas.
Galima paskambinti
Kad ir kaip ten būtų, laikas bėga, virtualūs milijardai žarstomi, prabilta net apie obligacijas, už kurias pirksime atominį stebuklą, kuris vis dar nežinia už kiek gamins ir kam už kiek pardavinės elektrą. Puse lūpų kalbama, kad atradus strateginį investuotoją reikės dar finansinio strateginio partnerio, kuris šias fantazijas kokiomis nors sąlygomis apmokės. Kad viskas būtų dar linksmiau, kalbama apie valstybės skolos mažinimą.
Kad bent dalis šių valdžios siunčiamų signalų (teisingiau juos pavadinti triukšmu) yra paprasčiausias akių dūmimas – visiškai akivaizdu.
Jei nėra noro nusileisti ant žemės ir pripažinti, kad atominis traukinys per 20 metų spėjo pravažiuoti, galima patarti tik vieną dalyką. Tegul premjero patarėjas, tas pats, kuris iš Lietuvos geležinkelių telefonu reikalauja šimtų milijonų į biudžetą, o paskui įtaria, kad jam grasinama lankstomais peiliukais, pamėgina paskambinti kad ir tiems korėjiečiams arba kokiems prancūzams. Gal pasiseks labiau.
Galima ir neskambinti
Galima ir neskambinti ir apskritai nesidomėti tuo, kas vyksta aplinkui, kaip dar premjeras Andrius Kubilius, kurias dar ir dabar tvirtina (tikėtina, kad ir šioje barikadoje stovės iki galo), jog mūsų atominis projektas rimtas, o visi aplinkui – blefuoja.
Štai neseniai jis vėl išdidžiai, beveik iškilmingai pareiškė, kad: „Mes esame pasirinkę kitokią taktiką nei mūsų kaimynai Kaliningrade ar Baltarusijoje, kurie neturėdami jokių susitarimų – nei finansinių, nei juridinių - su strateginiais investuotojais, pradėjo kasinėti žemę. Ir kasinėdami žemę jie tuo pačiu sako, kad ieško ir strateginių investuotojų. Mes pradžioje turėsime strateginį investuotoją, sutartis su juo ir su regioniniais partneriais, ir tik tada pradėsim žemės darbus".
Belieka palinkėti ministrui pirmininkui ir toliau nežinoti, kad Kaliningrado atominės elektrinės parametrai, savininkai ir statytojai bei operatoriai yra visiškai aiškiai žinomi, kitaip nei Lietuvos, kuri “neblefuoja” ir ieško, kas nusipirks jos nežinomuosius. Geriau nežinoti ir to, kad Rusija ir Lenkija rimtai tariasi dėl elektros tinklų ūkio plėtojimo Kaliningrado srityje (ypač turint omenyje "gerėjančius" santykius su Varšuva). Rusijai tai kelias ne tik į Europos Sąjungos elektros rinką, bet ir į neoficialaus pažado, kad lietuviai pirks jų elektrą, jei reikės ir po litą už kilovatvalandę, įgyvendinimą. Geriau neskambinti ir nesikalbėti su niekuo, kas yra apie tai girdėjęs. Taip – ramiau.
