Viena politologė per televiziją aiškino, kad priešlaikiniai Seimo rinkimai Lietuvai būtų vos ne katastrofa. Atseit vos ne pusę metų sutriktų valstybės valdymas, niekam neberūpėtų daryti būtinus valdžios darbus, o rūpėtų tik rinkiminė kova. Kitaip sakant, kiltų suirutė, o gal ir tai, kas rusiškai vadinama „smuta“. Ką gi ta politologė nenorėdama pasakyti vis dėlto netyčia tarp eilučių pasakė? Ji pasakė, kad demokratija yra blogas dalykas – rinkimai kelia sumaištį, suirutę, pakerta politikos ir ekonomikos stabilumą. Nes juk lygiai tą patį galima pasakyti ir apie eilinius rinkimus, kurie vyks rudenį. O galbūt mes manome, kad dabar yra išskirtinė padėtis – reikia suformuoti trigalvį slibiną, todėl negalima judinti ramiai plaukiančios valties? Jeigu taip, tai smarkiai pervertiname savo iš esmės bejėgiškas pranašystės galias. Dar visai nežinome, kokia padėtis ir kokios politinės bei ekonominės aktualijos bus užgulusios valstybės pečius ateinančių metų rudenį, bet praeities patirtis rodo, kad ramaus miego nebūna niekada – visada kyla kokios nors neeilinės, svarbios, dabar pat spręstinos problemos.
Žodžiu, pagal tokią rinkimų baubo logiką ideali santvarka yra diktatūra – tada tikrai jokie rinkimai (eiliniai ar neeliniai) valstybės valties nesiūbuos, politinė ir ekonominė padėtis bus stabili, ir visi ramiai gyvens. Tačiau Vakarų Europoje neeiliniai, bent šiek tiek paankstinti rinkimai yra visai įprastinis dalykas (neseniai tai vyko Danijoje), niekam nekeliantis jokių baimių dėl valstybės stabilumo. O štai Rusijoje neseniai vykę „rinkimai“ iš tiesų buvo nukenksminti – iš anksto buvo aišku, kad po jų niekas nepasikeis, jokia „smuta“ neprasidės.
Ką gi, dėl rinkimų galime būti ramūs – jie tikrai neįvyks anksčiau laiko, nes daugumai Seimo narių rūpi ne valstybės stabilumas (kurio būtent dabar, esant tokiam išderintam bei pakrikusiam Seimui, ir trūksta), o savo asmeninio krėslo naujoje Seimo rūmų salėje stabilumas.
Naujų rinkimų būtinybė pribrendo dėl daugelio priežasčių, apie kurias pastaruoju metu ne kartą kalbėta spaudoje ir žiniasklaidos rengiamose diskusijose. Bet yra dar viena priežastis, kurios rinkimai gal ir nepašalintų, bet bent leistų galimybę iškelti. Tai yra partinės politinės atsakomybės stoka arba, kitaip sakant, nuolatinis atsakomybės nusimetinėjimas nuo savo pečių.
Mažumos vyriausybė išrado labai gudrų savęs pateisinimo mechanizmą: viskas, ką mes gerai padarėme, yra mūsų nuopelnas, o kas išėjo blogai, kalta opozicija arba kokios nors neaiškios aplinkybės, nes mes, būdami mažuma, negalėjome nieko padaryti. Maža to, šitas atsakomybės nusimetimas tapo kai kurių Seimo narių asmenine chroniška liga. Štai socialdemokratas Algirdas Sysas nuolat transliuoja savo pažiūras, kurios neatitinka jo partijos praktiškai vykdomos politikos. T.y. jis labai lengvai nori pasirodyti rinkėjams geresnis negu jo partija. Jis ir už progresinius mokesčius, ir už viskokias kitokias profsąjungoms bei apskritai darbo liaudžiai naudingas lengvatas, kurios per kažkokį neapsižiūrėjimą niekaip nepatenka į jo partijos praktinių veiksmų programą. Bet tada rinkėjas gali paklausti – tai kokia prasmė mums tave rinkti, jeigu tu esi vienišas teisingas kovotojas, bet savo idėjų negali įpiršti ne tik Seimo daugumai, bet net ir savo partijai?
Jis ne vienintelis socialdemokratas, kuris visuomenei bando atrodyti geresnis negu jo partija. Prieš keletą dienų buvo gaila žiūrėti į susisiekimo ministrą Algirdą Butkevičių televizijos „Panoramoje“. Jis atšaukė savo paties įvestą sprendimą senesnių negu trylikos metų automobilių techninę apžiūrą atlikti ne kas dvejus metus, o kasmet. Visa žiniasklaida atkreipė dėmesį į akivazidų faktą, kad sprendimas atsisakyti tokio sugriežtinimo yra populistinis žingsnis artėjant rinkimams (nors jie vyks ne pavasarį, o tik rudenį). Pokalbis minėtoje televizijos laidoje buvo kurioziškas: žurnalistė Rita Miliūnaitė bandė prispausti ministrą dėl neteisingo sprendimo, o jis aiškino, kad iš tiesų senus automobilius reikia tikrinti dažniau negu kas dveji metai. Tai kodėl jo ministerija nusprendė to atsisakyti? Nagi Seimas prispaudė. Kas šiuo atveju yra Seimas? Visų pirma paties Butkevičiaus socialdemokratų partija. Ar jis prieštarauja savo partijos sprendimams? Ne, gink Dieve, jis tik šiuo konkrečiu atveju per televiziją nori pasirodyti geras ir teisingas.
Viso to dar negana, yra daug didesnis kuriozas. Pasirodo, net ir vyriausybės vadovas Gediminas Kirkilas deficitinį biudžetą pateisino ne tuo, kad pats to norėjo, o tuo, kad taip nusprendė opozicija! Ir dar giriasi, kad šis ir šiaip jau išlaidavimui nutaikytas biudžetas nebus viršijamas.
Apskritai šiemet, kaip niekada anksčiau, Vyriausybė siūlo kitokius sprendimus, negu juos priima Seimas. Ir ne dėl to, kad juos blokuoja opozicija, o dėl to, kad jiems nepritaria patys socialdemokratai, nes partijos nariai asmeniškai nori pasirodyti geresni negu jų partija. Vakaruose galioja kitokia praktika – vyriausybės sprendimai sutampa su valdančiosios partijos sprendimais, ir tada būna aiški politinė atsakomybė. O štai mūsų socialdemokratai išrado neregėtą patobulinimą: partijos veikėjų pažiūrų suma yra geresnė negu oficiali partijos pozicija.
