Berlynas, šių metų liepos vidurys. Susitinka trise - bendrovės „Nord Stream“, kurios 51 proc. akcijų valdo „Gazpromo“ tarybos pirmininkas, buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroderis, bendrovės vykdomasis direktorius, kadaise - Rytų Vokietijos saugumo tarnybos „Stasi“ karininkas ir tuomečio KGB papulkininkio Vladimiro Putino bičiulis Matthiasas Warnigas bei buvęs Suomijos premjeras ir parlamento pirmininkas Paavo Lipponenas. Pastarasis gauna pasiūlymą - tapti bendrovės,tiesiančios Baltijos jūros dugnu dujotiekį iš Rusijos į Vokietiją, „kontaktiniu asmeniu“ santykiams su Suomijos politikais bei valdžios pareigūnais.
Palankus Suomijos požiūris į Baltijos šalis bei Lenkiją aplenkiantį dujotiekį Baltijos dugne „Gazpromui“ yra gyvybiškai svarbus. Po to, kai pernai Estija užblokavo dujotiekio tiesimą jos ekonominėje zonoje, tiesti dujotiekį „Gazpromas“ gali tik per Suomijos vandenis. Bet Helsinkis, nugąstaudamas dėl galimų padarinių ir taip nustekentos Baltijos jūros ekologijai, delsia tokį leidimą duoti. Reikalingas įtakingas lobistas, galintis „pramušti“ sprendimą pro Suomijos valdžios koridorius. Kas galėtų tai padaryti geriau, nei buvęs premjeras, ilgametis vienos įtakingiausių - Socialdemokratų partijos, kuriai priklauso ir dabartinė Suomijos prezidentė, vadovas?
P.Lipponenas pasiūlymą priima. Lygiai, kaip prieš tai pasiūlymą priėmė taip pat socialdemokratas G.Schroderis. Panašų siūlymą yra gavęs (tik atsisakęs) dar vienas žymus Europos politinės kairės atstovas - buvęs Europos Komisijos prezidentas ir Italijos premjeras Romano Prodi. Vengrijos premjerą, dabar irgi socialdemokratą, o praeityje - vietos komjaunimo vadą Ferencą Gyurcsany Rusijos žurnalistai jau prieš keletą metų su neslepiamu pasitenkinimu vadino vidutinio rango „Gazpromo“ vadybiniku. Vengrijos nenoras dalyvauti tiesiant „Nabucco“ dujotiekį ir atviras flirtas su „Gazpromu“ bene labiausiai trukdo sukurti alternatyvų Europos apsirūpinimo dujomis maršrutą. Kai Varšuvoje valdė taip pat komunistinės kilmės socialdemokrato Leszeko Millerio vyriausybė, žlugo visi ankstesnės dešiniųjų vyriausybės planai sujungti Lenkijos ir Norvegijos dujotiekius, kad būtų galima turėti alternatyvų Rusijai dujų šaltinį.
Po to, kai „Gazpromo“ tarpininkės „Dujotekanos“ galva palaimino buvusio LKP CK instruktoriaus, o dabar - Socialdemokratų partijos vadovo Gedimino Kirkilo žengimą į Vyriausybės vadovo postą, šis padarė viską, kad dujų tiekėjų antpelnis nebūtų ribojamas. Galima tik spėlioti, kodėl socialdemokratas, ekskomunistas, ryšiais su KGB įtarinėtas, aukštą postą vykdomojoje valdžioje užėmęs politikas tampa „Gazpromo“ šalininku. Bet akivaizdu: politikai, kuriems labiau prie širdies raudona spalva, lengviau pasiduoda Kremliaus vilionėms nei kitų politinių srovių atstovai.
