Protingas iš klaidų mokosi, kvailas – kartoja. Stiprokas būtų apibūdinimas valstybės, kurioje ir patys gyvename. Tebūnie, juoba, kad dauguma mūsų, šią valstybę kuriančių (kokie piliečiai, tokia ir valstybė), išsišokėlių nemėgstame, nes jie mums atrodo tikri netikėliai, jeigu ne kvailiai.
Dauguma nemėgstame, o daugumos išrinkti – jau ant arklių, kai kovos trimitas dar tik bandomąjį garsą pypteli. Kaip tie raudoni pionieriai – visada pasiryžę, nors ir neapskaičiavę jėgų. Užsimanę pirmieji iš kaimynų tapti euro zonos nariais, apsijuokėme padidinę dujų kainas ir tuo tapome pamoka išmintingesniems. Nepavykus avantiūrai su euru, pirmieji ratifikavome vėliau kone visų prie gėdos stulpo prikaltą ir perdarytą Europos Sąjungos (ES) Konstituciją. Užkirtę kone visus žemės, oro ir vandens kelius į Europą, paskelbėme Vilnių Europos kultūros sostine. Būdami drąsiausia, narsiausia tauta, vis veržiamės į pirmųjų gretas, veltui tikėdamiesi taip išgarsėti, būti žinomi. Ir... žiauriai nusiviliame išgirdę, jog Lietuvos sostinė – Ryga. Išsišokėliai niekam neįdomūs, geriau juos apeiti.
Dabar ir vėl – pirmi, vos Europos Komisijai paskelbus apie Trečiąją energetikos direktyvą. Avangarde su šakėmis prieš vienintelio gamtinių dujų tiekėjo „Gazprom“, nacionalinės dujų bendrovės akcijas besidalijančio su vienu stambiausių ES dujų koncernu, traukinį. Rusams dar nė nepaskelbus gamtinių dujų kainų, išgirdę tik iš žiniasklaidos apie 15 proc. nuolaidas „vidutioniokams“ kaimynams latviams ir estams, skubame pagalbos į Europos Komisiją, tiekėją kaltindami kone politiniu diktatu, lyg Europos Komisija galėtų priversti drąsiajai Lietuvai dujas parduoti tokia pat kaina, o gal ir kokiais 15 proc. pigiau negu kaimynams. Prasiskolinusiai Lietuvai dabar jau bet kokios priemonės pateisinamos, nes tie 15 prarandamų procentų – tai milijonas litų per dieną.
Užteko šiaip jau išlaikytam Bronislovui Lubiui prasižioti, kad tokie dalykai turėtų būti sprendžiami derybose, o ne politikuojant, kaip Pilypas iš kanapių, mosuodamas kaltinimais korupcija ir mokydamas „laisvai samdomą nepriklausomą žiniasklaidą“, iššoka nepriklausomas energetikos ministro atstovas spaudai. Išsišokėlių šalyje išsišokėliu tampa patariantis nespirgėti. Kuprių šalyje turi arba pavirsti kuprium, arba vaidinti kuprotą (Guy de Maupassant).
O nepriklausomo atstovo spaudai darbdavys, įkvėptas valstybės vadovės ir premjero pagyrų už puikų darbą, jau entuziastingai lenkia pirštus, kur dar galėtų pirmauti jei ne Lietuva, tai bent jos energetika. Ką darysi, su atomine ir žaliąja energija pirmauti nepavyks, bet užtat būsim pirmieji, europiniais pinigais parėmę mazutu ir dujomis kūrenamas senąsias šilumines („kogeneracines“) elektrines, pirmieji apmokestinsime įmones, savo reikmėms gaminančias „žaliąją“ energiją.
Nusižiūrėjęs į energetikos ministrą, galėtų ES priešaky atsidurti ir, pavyzdžiui, žemės ministras. Užtektų tik paskelbti, jog kiekvienas, kuris savo žemės sklype pasisodina bulvę, ją užaugina ir suvalgo, privalo už tai padėkoti ne žemei ir Dievuliui, o prekybos centrui, nunešdamas šiam deramą auką, kad galėtų bulvėmis prekiauti.
