Kunigas Arūnas Jankauskis sako, kad nuo šurmulio, blizgučių, rėkimo apie artėjančias Šv. Kalėdas žmonės pasijaučia dar vienišesni.
Kalėdodamas kunigas susitinka bendravimo išsiilgusius parapijiečius. „Nebijokime atiduoti savo laiko kitam, tai bus žingsnis mažinant savo egoizmą“, — Advento laikotarpiu ragina A. Jankauskis.
— Kaip Adventą priima šiuolaikinis žmogus?
— Jei Dievas kalbėjo prieš maždaug 2000 metų, jis gali kalbinti ir mūsų kultūros žmogų. Kad žmogus priimtų ir suvoktų Adventą, reikia atvirumo sau ir savo širdžiai. Bibline prasme, širdis yra žmogaus jausmų, intencijų, norų, troškimų centras.
Turėtume rasti laiko savęs paklausti, kokia mano gyvenimo prasmė, ką aš galiu keisti savo gyvenime, kokie mano troškimai santykiuose, darbiniuose lūkesčiuose. Ar aš nesu išsibarstęs? Pabuvimo su savimi dažniausiai trūksta: vengiame rasti laiko sau, tylai, asmeninei maldai. Tai atrodo paprasta, bet juos labai sunku įgyvendinti.
— Adventą kasdienybėje užgožia kalėdinė industrija: kalėdinis sezonas prasideda iš karto po Vėlinių. Kaip vėl atrasti Adventą?
— Adventas yra Kristaus gimimo laukimas, laikas, skirtas priimti žinią, kad Dievas tapo žmogumi. Tai yra žinia man: kad mano gyvenimas turi prasmę, kad aš esu skirtas ne rutinai, o Dievo artumui.
Šurmulys, blizgučiai, rėkimas apie artėjančias Šv. Kalėdas mus padaro dar vienišesnius, pavargstame ieškodami dovanų artimiesiems, nors, ko gero, geriausia dovana yra žodis ar gestas — visiškai nematerialus. Tik labai sunku eiti prieš srovę, prieš vartojimo tendencijas.
— Todėl dažniau iš aplinkinių išgirstame dejonę, kad nespėjau nusipirkti dovanų, o ne, tarkim, nespėjau nueiti išpažinties?
— Paklauskime savęs: ką aš turiu daryti, kad Kristus būtų mano gyvenime, ar aš trokštu, kad jis ateitų į mano asmeninį gyvenimą? Jei požiūris į susitikimą su Kristumi bus toks, kiekviena diena gali būti Dievo palytėta.
— Ar Adventas neliks tik bažnytinėse knygose?
— Galima teigti, kad Šv. Kalėdų prasmė jau yra išplauta, sumenkėjusi. Bet vis tiek tai yra gėrio, geros nuotaikos, supratimo, kad kitas yra dovana, ženklas. Manau, kad visada bus ieškančių žmonių. Vertėtų kalbėti apie ugdymą: kaip nepasiduoti ir kritiškai vertinti vartojimo kultūrą.
Apribojimas turi būti prasmingas
— Kokių apribojimų derėtų laikytis Advento metu? Pasininko prasmė dabar yra platesnė nei nevalgyti mėsos ar negerti pieno?
— Apribojimais galima valdyti savo gyvenimą. Bet apribojimas turi būti prasmingas — kodėl aš tai darau?
Dažnai per Adventą ar Gavėnią nerengiami šokiai, prisidengiant draudimu linksmintis, bet taip neugdome buvimo kartu džiaugsmo, nepasiūlome kitų būdų prasmingai švęsti. Anksčiau žmonės susirinkdavo Advento vakaronei, giesmei.
— Adventas yra laukimas. Ar dabarties žmogus, kuris skuba gyventi šiandien, dar moka laukti?
— Apibendrinti sudėtinga. Žmonėms trūksta kantrybės: visko nori čia ir dabar. Tingime paimti knygą, tingime mąstyti, klausti savęs. Arba nenorime, vengiame save apsunkinti, einame paviršiumi.
Nežinodami, kodėl vienaip ar kitaip elgiamės, esame didelėje nelaisvėje. Nevertiname savo veiksmų, vadovaujamės tokia logika: jei jaučiuosi gerai, tai ir yra gėris. Bet dėl to dažnai nusiviliame.
Krikščioniui, sekančiam Kristumi, reikia klausti: „Ar sugebu atleisti ir padėkoti?“ Jei išmokstama šių dalykų, gyvenimas tampa kitoks. Jeigu priimi Dievo tiesą apie save, jei suvoki, kad Dievas yra Atleidimas ir Meilė, tuo gali dalytis ir su kitais. Tikinčio žmogaus žvilgsnis į gyvenimą yra kupinas vilties: Dievas yra mano gyvenime ir jis trokšta, kad aš būčiau laimingas.
Nebijokime atiduoti savo laiko kitam žmogui: tai bus žingsnis mažinant savo egoizmą.
Susiduria su skurdu ir vienatve
— Kalėdodami lankote parapijiečius. Kaip žmonės sutinka kleboną?
— Tradiciškai kalėdoti pradedame po Visų Šventųjų. Žmonių daug, todėl kalėdojimas nusitęsia ir iki Užgavėnių.
Žmonės nori žinoti, kokią dieną klebonas kalėdos, tad maršalkos iš anksto paklausia, ar jie norėtų priimti kleboną. Jei nėra galimybės pranešti, pakabinamas skelbimas.
Kalėdojantis klebonas priimamas kaip svečias. Žmonės nori atverti širdį, nori pavaišinti. Paprastai sutariama iš anksto, kas patieks pietus, todėl nereikėtų konkuruoti vaišėmis. Juokaujame, kad klebonai per kalėdojimą priauga 20— 30 kilogramų.
— Apie ką aplankyti žmonės kalba?
— Džiugu susitikti žmogų jo aplinkoje, pamatyti jo gyvenimą. Ateidamas palaimini žmogaus namus, turi galimybę atnešti žmogui naują gyvenimo perspektyvą. Tik esi ribotas laike.
Jaučiasi, kad žmonės yra išsiilgę bendravimo, daug vienišų žmonių. Ypač vienkiemiuose. Stengiuosi rasti galimybę pabendrauti asmeniškai, nes būna atsisveikinusių su savo artimaisiais, jaučiama netektis, išėjimas. Dauguma žmonių vertina patį pabuvimą, draugystę. Jei kyla klausimų, panagrinėjame tikėjimo tiesas.
Daug žmonių patiria tikrą skurdą, ypač pagyvenę. Didžiausias skurdas tų, kurių niekas nelanko, kurie neturi artimųjų arba kurių vaikai išvykę į užsienį.
Bet sutinku ir daug viltingų brandaus amžiaus žmonių, kurie tikėdami ruošiasi atsisveikinti su šiuo gyvenimu. Tokie pokalbiai labai pastiprina. Matai 100 metų močiutę, kuri džiaugiasi kiekviena diena, ir dar nenori išeiti.
Pastebėjau, kad vyrauja stereotipas, jog kunigas atėjęs turi vertinti, sakyti moralus: žmonės būna pakankamai įsitempę. Šaukėniškius lankau trečius metus, jau pažįsta, laisvėja.
— Bet būna ir namų, iš kurių išeinate nuleidęs rankas?
— Aplankytus žmones priimu į širdį. Vakare sunku užmigti, vis prisimenu sunkias ligas, kančią. Žinau, kad dažnai nieko negaliu pakeisti, tik kartu pabūti, pasimelsti.
— Ar dažnai beldimas į duris lieka neišgirstas?
— Kartais žmonėms trūksta noro atsiverti, nebijoti atidaryti savo namų durų. Motyvų neklausiu. Bet dažniausios priežastys — žmonės dirba, yra kito tikėjimo.
Anksčiau per kalėdojimą būdavo teikiama parama bažnyčiai maisto produktais, dabar ji pakeista pinigais. Suprantu, kad daugeliui žmonių yra labai sunku, todėl neprašau aukos. Žmonės pasako, kad neturi aukos, ir tai tikrai nėra priežastis nepriimti klebono. Kartais pabūti drauge yra daug svarbiau.
