„Jei praėjusį laiką peržvelgčiau tik per nesėkmių prizmę, tikrai rasčiau liūdesio, nepasitikėjimo, pastebėčiau, kaip žmonės nesupranta vieni kitų, ir jeigu tik tai prisiminčiau, man būtų liūdna, apimtų kaltės jausmas. Tačiau pragyventus mėnesius galime peržvelgti ir kitaip – su meile ir viltimi“, - teigia Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolas Aldonas Gudaitis, SJ.
„Gyvenimo“ pokalbis su kunigu A.Gudaičiu apie tikrąsias vertybes.
- Kokia perėjimo iš senųjų į naujuosius prasmė? Kaip katalikams derėtų paminėti paskutinį 2008-ųjų vakarą, klausia „Respublika“?
- To perėjimo sureikšminti nereikėtų. Tai viena iš praeinančių gyvenimo naktų. Paprastai kai kuriose bažnyčiose kaip padėka Dievui už praeitus metus organizuojamos pamaldos arba šventos mišios.
Peržvelgę metus, kuriuos jau nugyvenome, džiaukimės, kad sulaukėme naujųjų. Ir jei tą laiką peržvelgsime Dievo akimis, matysime, atpažinsime, patirsime, kaip aktyviai Dievas veikia, kviesdamas prisidėti prie jo kūrybos, taikos išsaugojimo tarp žmonių ir tautų, ragindamas stengtis, kad tarp mūsų skleistųsi meilė ir tarpusavio supratimas. Dievo, jo buvimo apraiškų mūsų kasdienybėje daug daugiau, nei kartais jaučiame ar patiriame.
- Kaip išsaugoti dvasinę ramybę šiuo emociškai įtemptu laikotarpiu?
- Ramybė ateina, kai mes gyvename šia diena. Neseniai lankiausi Amerikoje ir ten sutikau mūsų visų mylimą tėvą Antaną Saulaitį. Jis skaitė knygą apie indėnų gentį. Daugelis indėnų tautų neturi būsimojo laiko, jie turi tik praeitį ir dabartį. Nusišauna kokį briedį, suvalgo ir vėl eina ieškoti.
Žmogiškai kalbant, pastebėjau, kad daugiausia tų neurozių ir baimių mums yra net ir turint darbus bei turto.
Todėl tiesiog reikia gyventi ta diena, kurią turime. Juk diena būna kupina įvairiausių įvykių ir susitikimų. Per vieną dieną galima patirti ir džiaugsmo, ir liūdesio, pasigrožėti gamtos vaizdais, maloniai pasišnekučiuoti; tą pačią dieną gali pasitaikyti ir konfliktų bei nesėkmių. Tačiau kaip jausiesi vakare, priklausys nuo to, kaip tą dieną vertinsi.
Lietuvoje sutinku tokių šeimų, kurios sako: „Yra tų sunkumų, turime skolų, bet yra ramybė, kad šią dieną galiu gyventi“. Tad tikinčiam žmogui norėčiau pasakyti: Dievas žmogaus nepalieka. Jei dar kalbėtume to paties tėvo Saulaičio mintimis, prieš kelerius metus jis pasakojo man apie pokario laiką, kai daug lietuvių traukėsi į Vakarus. „Buvome dar vaikai, bet pamenu, kad būdavo dienų, kai neturėdavome ką valgyti. Bet mes turėjome vienas kitą“, - sakė jis.
Krizė tam tikra prasme gali būti dovana: mes atkreipiame dėmesį į tai, ką turime, t.y. į kitą. Ir galime vienas kitą palaikyti. Labai svarbu branginti šalia esančius.
- Kaip neprarasti tikėjimo materialiniame laike, kai taip sureikšminami visokie blizgučiai?
- Dievas ne iškart ateina dideliu žmogumi - jis gimsta silpnu kūdikiu ir tos mažos kūdikio rankos irgi nori mus apkabinti. Dievas neateina į žemę vien tik istoriškai. Jis ateina ir šiais laikais. Ten, kur daugiausia nevilties, kur žmogus labiausiai sužeistas, kur santykiai sužeisti ar pasitikėjimas prarastas, - jis tenai nori gimti.
Palinkėčiau žmonėms išbūti su ramybe šiuos krizinius laikus, o dovanojant dovanas prisiminti ir tuos vargšus, kurie tau dovanos neturės. Mylėti žmogų reikia už nieką, už tai, kad jis žmogus.
Neužmirškime kuo dažniau prisiminti: Dievo ieškojimas, sugebėjimas jį įžvelgti visuose įvykiuose padeda mums gyventi visavertį gyvenimą. Gyvenimą, kuris jau čia, žemėje, tampa amžinybės pradžia.
Gintarė Šatkauskaitė
