- Dabar tai populiari tema. Pastaruosius kelerius metus viskas augo kaip ant mielių. Niekas net nepaklausdavo: „Kaip tau sekasi?“, „Ką tu veiki?“ Dabartinis stresas paguldė daug menininkų, kitus ištiko insultas, infarktas. Krizė suardė begalinį bėgimą ir skubėjimą.
Smėlio pilims sugriuvus, pamatai, kas apsimetinėjo, kas apsivogė, kas melavo, kas buvo netikra. Manau, kad sunkmetis – geras vaistas visuomenei. Jis žiaurus, bet būtinas.
- Ar siaučiant krizei menas Lietuvoje netaps tik pramoga? Ar nebus taupoma ir grojami tik pramoginiai koncertai ?
- Nenoriu būti blogas pranašas, bet pramoginis balaganas po nežinia kiek metų atsisuks prieš mus pačius. Tvirkinti klausytojus – pavojinga.
Liūdna, kai atsiranda keisti sutapimai, kurie primena mūsų krepšininkų padėtį: kuo geresnis profesionalas – tuo toliau nuo Lietuvos.
Ačiū krizei, kuri parodė, jog mokėjome pinigus žmonėms, kurie su kūryba turėjo mažai ką bendra, nors savo paslaugas mums pardavinėjo kaip „kūrybą“.
- Ar mintis, kad menininkas neturi būti sotus ir turtingas, nes tik tada jis gali kurti - yra teisinga?
- Nemanau, kad menininkas turi būti persirijęs, tačiau jis neturi būti ujamas, ir skriaudžiamas. Menininkas iš tiesų yra laisvas žmogus – jis neturi būti sukaustytas normų. Aš kalbu ne apie moralės normas – padorumas būtinas. Visgi menininkas kitoks, ir jis gyvena kitaip. Ir joks tikras menininkas nepadlaižiaus santvarkai ir valdžiai.
- Ar galima teigti, kad pasaulį ištikusią finansų krizę iš dalies lėmė pati žmogaus prigimtis?
- Sutinku su Arvydo Šliogerio požiūriu: „Pasaulio bankai absoliučiai nieko negamina, tai paprasčiausios pinigų skirstymo mašinos“.
Pučiantis gamybai, pučiasi ir bankai. Kai pinigų prisikaupia per daug, žirklės tampa milžiniškos, prasideda infliacija. Beprasmiška gamyba pradeda reikalauti iš visuomenės gaminti bet kokia kaina. Atsiranda gausybė perteklinių produktų. Kai jų nenuperka, gamybą reikia stabdyti. Taip prasideda vadinamoji recesija – ir štai jums krizė. Žmogus, beprasmiškai gamindamas, pjauna šaką, ant kurios sėdi.
Išeitis viena – mažinti gamybą, tačiau tai atvestų prie socialinių katastrofų: maištų, masinių riaušių, nusikalstamumo augimo, teroro ir pan.
Vilnius – ne tik didelių galimybių, bet ir suklestėjusios tuštybės miestas, kuriame šaknis suleido arogancija. Tarp vadinamojo „elito“ vyksta varžybos, „kas daugiau išleis pramogoms“, pakliūti ant žurnalo viršelio – jų gyvenimo siekiamybė.
Labai tiksliai šį reiškinį apibūdino finansų analitikas Gitanas Nausėda Leonido Donskio laidoje „Be pykčio“: „Snobiškoje visuomenėje didvyriais tampa tie, kurie moka apeiti įstatymą, rasti įtakingų pažįstamų, turi maišus pinigų. Jie prastos moralės, užtat – matomi“.
− Kaip vertinate „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS) renginių meninę vertę?
− Programos rengimas vyko taip greitai, kad dauguma Lietuvos kultūros žmonių nespėjo nė mirktelėti, o Kultūros ministerija ir VEKS po spyna tebelaiko programos sudarymo principus, dokumentus, konkursuose dalyvavusius projektus, paraiškas, vertinimo kriterijus. Mano nuomone, daug renginių yra abejotinos meninės vertės.
Puikus „atkato“ scenarijaus pavyzdys –Bjork koncerto organizavimas. Lietuvos mokesčių mokėtojams jis kainavo 800 tūkstančių litų, nors pirminėse sąmatose skelbiama suma buvo apie 350 tūkstančiai litų.
Lietuvoje kultūros projektai dabar kuriami pagal principą –„Duonos ir reginių!“ Tuo besivadovaudama sužlugo Romos imperija. Vidutinybės renkasi trumpalaikį, tačiau įspūdingą vaizdą, o ne turinį.
Kartais matyti, kaip dabartiniams menininkams patogu kurti instaliacijas. Jos atrodo įspūdingai, nors yra be turinio. Kažkas sugebėjo valdininkams įrodyti ,kad instaliacija yra labai gerai ir palyginti nedaug kainuoja , todėl dabar turime instaliacijų kultūrą.
- Kaip vertinate žiniasklaidos ir televizijos vaidmenį formuojant visuomenės pilietiškumą?
- Lietuvos televizijos iki šiol neturi rimtų edukacinių laidų nei jaunimui, nei suaugusiųjų auditorijai.
Žiniasklaida nepatenkina mano smalsumo. Ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje valstybių vien tik sensacijų besivaikanti žiniasklaida pateikia visiškai iškreiptą pasaulio vaizdą. Dažniausiai dėmesio nusipelno tik absoliutūs kraštutinumai: nusikaltėliai ir iškrypėliai, turčiai su savo infantilių norų tenkinimais arba į neviltį papuolę nelaimėliai, kurių bėdos parduodamos ir perkamos.
Išskirtinis dėmesys tenka Lietuvos „elito“ sambūriams, kuriems būdingas pretenzingumas ir tuštybė, kūrybinės ir dvasinės ubagystės maskavimas po „pudruotais“ straipsniais. Toks „formatas“ su pasimėgavimu brukamas visuomenei.
Verkšlenimai dėl per didelės nosies ar per mažų krūtų pateikiami kaip daug didesnė drama nei nesibaigiančios žudynės Afrikoje, Irake ar tūkstančius gyvybių nusinešančios stichinės nelaimės, lėktuvų katastrofos ir ligų virusai. Mūsų žiniasklaida per mažai domisi pasauliu.
Turim valentininę meilę, partinę, konjunktūrinę, korupcinę, meilę daiktams,skandalams ir t.t. Deja, Tėvynė lieka labai toli nuo visų išvardintų „meilių“. Vadinasi, žiniasklaida formuoja nuomonę, kad rašyti apie meilę Tėvynei yra šiek tiek nepatogu, nemadinga, gal net gėdinga. Čia ir prasideda mūsų visuomenės bėdos.
Kai žiniasklaida rodys tai, kas mus supa, visuomenė bus saugesnė ir geranoriškesnė.
− Ar jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika?
- Šiandien Lietuvos kultūros pinigai orientuoti į privilegijuotų kultūros ir meno žmonių klanus. Absurdo viršūne laikau valstybės pinigų švaistymą sostinėje, kai mažų miestelių ir provincijų bibliotekos nepajėgia įsigyti elementariausių knygų, o dalis neseniai įsigytų leidinių neturi jokios meninės vertės.
Mūsų kultūrą būtina decentralizuoti ir surengti kiek įmanoma daugiau plenerų, literatūros seminarų, muzikos festivalių bei kūrybinių forumų mažuose miesteliuose. Reikia atkovoti ir laimėti šalies provinciją, kuri neretai gyvena tarsi kitoje šalyje ir epochoje.
Reikėtų remti daugybę kultūrai vis dar sąžiningai dirbančių žmonių ir nebijoti būti savimi – lietuviais. Tik tuo mes dar galime būti įdomūs kitiems.
Lietuvoje laipsniškai nyksta paminklai: jiems trūksta dėmesio ir lėšų, vieni siuntinėja pas kitus, o pastatai griūva. Vilniaus senamiestyje, įtrauktame į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, gausu kičo.
Kalbėdamas apie valstybę, negaliu nepastebėti, kad ją užvaldė vidutinybės. Seimo vidutinybes išgąsdino ir papiktino dūžtantys langai, o ne jų pačių daužomi žmonių likimai. Jie net nesuvokia, ką daro, nes sudaužytas langas yra konkretybė, kurią suvokia kiekviena vidutinybė, o sudaužytas likimas – abstrakcija, kurios jiems neduota suvokti.
Manęs netenkina kultūros nustūmimas iš „prioritetinių“ sferų į paribio erdvę. Jei atsigręšime į praeitį, pamatysime, kad visos didžiosios civilizacijos – Egiptas, Graikija, Roma, actekų ar inkų imperijos – šiandien mums žinomos tik jų kultūrų dėka. Viso kito – jų politikos, socialinių peripetijų, sporto laimėjimų – nebeliko.
− Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų?
− Dabar, kai viskas kinta žaibo greičiu, 100 metų atrodo labai ilgas tarpas. Pasaulis pilnas grėsmių, pradedant terorizmu, baigiant kiaulių gripu ir kitokiomis apokaliptinėmis nuojautomis.
Vis dėlto norėčiau tikėti, kad po 100 metų mūsų šalis vis dar egzistuos, vadinsis Lietuva, joje gyvens daugiau nei trys milijonai lietuvių, kurie kalbės lietuviškai ir rašys senoviškomis raidėmis su paukščiukais ir nosinėmis.
Svarbiausias yra mūsų pačių noras išlikti, troškimas ir valia gyventi, iš kartos į kartą perduodant tai, kas geriausia ir kas buvo mums iš mūsų pačių istorinio laiko gelmių perduota.
- Kokia Jūsų ; nuomonė apie Guggenheimo muziejų?
- Dėl lėšų stygiaus nevykdomi LR Vyriausybės priimti įsipareigojimai, numatyti Lietuvos tūkstantmečio programoje: pastatyti Vilniaus koncertų rūmus, renovuoti Žemaitijos, Aukštaitijos, Sūduvos ir Mažosios Lietuvos kultūros centrus. Vilniaus savivaldybė yra įsipareigojusi išpirkti, išsaugoti ir suremontuoti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, griūna Klaipėdos teatras, nepabaigtas Kauno dramos teatras,Vilniuje nesutvarkyti Radvilų, Sapiegų, Sluškių, Pacų rūmai, Panemunės pilys; niekaip neišsprendžiamas A. Gudaičio kolekcijos ir galerijos likimas.
Vilnius privalo pastatyti Kongresų rūmus, jis – vienintelė Europos sostinė, neturinti tarptautinius reikalavimus atitinkančio stadiono, koncertų salės. Greitai sukaks šimtas metų, kai vis dar ruošiamės statyti Tautos namus.
Todėl, manau, reikia diskutuoti, ar Jono Meko ir Jurgio Mačiūno kūrybos eksponavimui Lietuvoje vienintelė tinkama vieta būtų tik Guggengheimo muziejus.
- Kaip vertinate Fluxus?
- Skaičiau Vytauto Rubavičiaus straipsnį, kad pats antimeno judėjimo pradininkas Jurgis Mačiūnas Fluxus neskaitė menu, o tik protesto ir humoro forma.
Sutinku su Broniaus Kutavičiaus mintimis: „Tarkime, atsigulsiu ir iškelsiu basas kojas – ar čia bus fluxus? Nesuprantu šito „meno“ tikslo. Juk tai juokų darbas...“
J. Mačiūnas buvo gyvenimo pokštininkas, šaipėsi iš meno, menininkų ir savo gyvenimo, o ypač – iš meninės publikos. Tų pokštų neišeksponuosi. Tačiau apžiūrėti bus galima kitus dalykus – vadinamąją „muziejinę aplinką“ – rūbelius, laiškelius, nosinaites, degtukų dėžutes, dantų krapštukus, sąskaitas, nuotraukas... Svarbu tik juos tinkamai sureikšminti, nušviesti, įvesti į meninių „dokumentų“ apyvartą.
Beje, skaičiau kad Fluxus pradininkas J.Mačiūnas Jonui Mekui kolekciją atidavė, o šis kažkodėl nusprendė Lietuvai parduoti už 12,5 mln. litų.....
- Koks Jūsų gyvenimo motto?
- Turėti savo nuomonę. Lietuvoje žmonės dažnai turi nuomonę apie tai, ko nematė ir negirdėjo. Kai pamato ir išgirsta, tos nuomonės jau nebeturi.
Neužmigti pasiekus rezultato. Visi žinome tą jausmą, kai ką nors pasiekęs pajunti, jog pasiekimas – visai neypatingas. Tikslo siekimas buvo svarbesnis už patį tikslą.
Nesistengti sekti madą, nes ji – dažniausias bandos jausmo pasireiškimas.
Gyventi taip, tarytum tai būtų paskutinė diena. Niekada nežinome, kuri akimirka šioje žemėje mums bus paskutinė. Man tai, deja, retai pavyksta – esu netobulas.
Sutinku su Valentino Masalskio samprotavimu : „Mus stebi gyvenimas, stebi Dievas ir stebi vaikai. Mes, mano karta, išdavėme savo vertybes – už tai mus vaikai atstums. Mes, vyresnieji, privalome rodyti jiems pavyzdį. Ir ne žodžiais. Deja, dažniau rodėme pavyzdį, kaip reikia ne „būti“, o „turėti“. Matavomės sukneles, kojines, batus, mašinas, demonstravome dokumentus, kiek žemės turime, kiek didelių miškų esame prisipirkę. Iš Velykų padarėme kiaušinių šventę, iš Kalėdų – dovanų. Ritualai neteko dvasinio pagrindo, dvasingumas ėmė trauktis iš gyvenimo. Kai kam nors kalbi apie tarnystę, apie pasidalijimą – nesupranta. Užtai vaikai dabar baisiai nelaimingi...“
- Kaip apibūdintumėte mūsų laikmetį?
- Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kultūra taip pat orientuota į vartojimą. Lietuvoje šiandien madinga šiuolaikinį meno kūrinį kurti vienai dienai. Po to jis sunaikinamas arba sunyksta savaime. Tokiu būdu menininkai visą laiką aprūpinami darbu. Valstybė skiria pinigų kultūrai, ideologai profesionalai paskirsto juos taip, kaip reikia. Svarbiausia, kad kultūrinė akcija įvyko – pinigai panaudoti, tauta gavo meno dozę.
Kultūra, neturinti išliekamosios vertės, yra skirta nuoboduliui užmušti –panašiai kaip golfas, jodinėjimas, skraidymas oro balionais, madų demonstravimas ir t.t. Visuomenei, kurios svarbiausias tikslas yra geras gyvenimas, nereikia išliekamąją vertę turinčio meno.
Kultūra atsiranda tuomet, kai miršta dirbtinės iliuzijos. Ji visiškai nenaudinga komercine prasme. Ji neatsiejama nuo aukšto intelekto ir savarankiško mąstymo.
FAKTAI:
A.Malcys − kompozitorius, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelininkas. Jis sukūrė apie 30 kūrinių orkestrui, išleido 7 kompaktinius diskus: „Akustinė bedugnė“ (1999); „Vietos dvasia“ (2000); „Nepaklusniųjų žemė“ (2004); „Tolimųjų vasarų šviesa“ (2005 ); „Keturi Koncertai“ (2008); „IMPETUS“ (2008); „Perskelta tyla“ (2008).
