Kas laiko Lietuvą apraizgęs aštuonkojo čiuptuvais? Raudonoji mafija, KGB, rezervistai, visur esanti nomenklatūra? Turi būti kažkas kaltas dėl nusivylimo valdžia ir emigracijos iš Lietuvos, neaukšto gyvenimo lygio, socialinės nelygybės, stringančių reformų.
LKP instruktorių valdžia?
Kiekvieną dieną girdžiu įvardijant kaltininkus. Juk visuose postuose sėdi tie patys veidai, kaip ir tarybiniais laikais!
Nėra taip, kad aš visiškai nesutikčiau su šiuo teiginiu. Nesunku būtų greitai atrasti ir bent keletą tai patvirtinančių faktų. Tačiau, kita vertus, šie visa apimantys paaiškinimai kartojami taip dažnai, kad tampa panašūs į kažin kokius Hario Poterio užkeikimus. Jie sakomi nesusimąstant apie jų reikšmę, o jų prasmė vis dažniau darosi miglota, kartais ir abejotina. Retkarčiais kyla įtarimas, kad tokiu būdu apeliuojant į "objektyvias" sąlygas tiesiog nedrįstama atvirai pažvelgti į veidrodį, norima lengvu ir, žinoma, populiariu, kovingai ir triuškinančiai skambančiu būdu nusimesti atsakomybę - nuo mūsų pačių.
Tokie teiginiai, nors ir kaip dažnai kartojami, nėra savaime suprantami. Leiskite priminti, kad nuo mūsų nepriklausomybės sąjūdžio pradžios jau praėjo beveik dvidešimt metų. Pasikeitė kartos. Ir ne tik šis laikas - įvyko ne vienas socialinis ir ekonominis lūžis, kuris įprastomis šalies raidos sąlygomis visai teisėtai galėtų būti vadinamas revoliucija. Iš kairės į dešinę keletą kartų švytavo rinkimų švytuoklė. Ir viršuje kaip niekada nepaguldomas „vanka vstanka“ išlikdavo senoji komunistinė nomenklatūra?
Kaip minėjau, būtų galima pateikti vieną kitą faktą, paremiantį tokius teiginius, tačiau, jei norėtume išlikti objektyvūs, tektų pripažinti, jog, kita vertus, yra nemaža ir faktų, bylojančių ką kita. Pažvelkime į Seimą. Kiek ten veidų iš praeities, kiek savo atstovų ten yra delegavusi raudonoji nomenklatūra? Seime gal tik keli žmonės, kurie buvo etatiniai LKP darbuotojai. Prezidentūroje šeimininkauja taip pat ne buvęs komunistas. Ministras pirmininkas G. Kirkilas - buvęs LKP Centro Komiteto Kultūros skyriaus instruktorius, tačiau kiti dvylika ministrų nėra "susitepę" artimais ryšiais su nomenklatūra. Tarnautojų korpuse "senieji" taip pat nėra dominuojantys - jų ten tik kruopelė. Nuo pat pirmųjų nepriklausomybės metų valstybės institucijose buvo didelė kadrų kaita, ir šiuo metu ten dirbantys pareigūnai pasikeitę jau kelis kartus. Tyrinėdamas mūsų turtingiausių verslininkų sąrašą taip pat nematau, kad jame dominuotų "raudonieji".
Dekomunizacija būtų pravertus
Žinoma, geriausia būtų buvę padaryti taip, kaip maždaug vyko Rytų Vokietijoje - per vieną naktį įvesti naujus, kitos valstybės jau patikrintus įstatymus ir visus vadovus pakeisti kitais, atvykusiais iš Vakarų. Tačiau Lietuvoje to padaryti buvo neįmanoma. Dekomunizacija buvo būtina, ji neįvyko, tačiau tai ne šio straipsnio tema. Dabar jau praeities nepakeisi, o faktas yra tai, kad per dvidešimt metų Lietuvoje labai daug kas įvyko ir pasikeitė, o ją matuoti vien komunistinės praeities matu - vadinasi, daug ką praleisti pro akis. Drįstu pareikšti eretinę mintį, kad šiuo metu visiškai naujos ir šviežios Lietuvos struktūros generuoja ne mažiau blogybių, nei buvusi nomenklatūra.
Tarus, kad dėl mūsų bėdų kalta raudonoji nomenklatūra, galima daryti išvadą, jog jai kada nors pasitraukus padėtis imtų esmingai taisytis. Tačiau tai veikiau yra "danties užkalbėjimas" - šitokia savaiminė palanki raida vargu ar tikėtina. Netikiu ir tuo, kad dabartinis jaunimas, kuris pakeis vyresniąją kartą, jau savaime, dėl kartų skirtumų, kitokios patirties, bus sąžiningesnis, labiau tarnaus viešajam gėriui. Dar verta pasvarstyti, kokia ta jaunimo patirtis. Vargu ar galima viltis, kad įvyks savaimis "išsivalymas". Visada esama išimčių, tačiau kalbant apibendrintai galima teigti, jog žmogaus elgesį lemia aplinkybės, struktūros, į kurias jis patenka - jos diktuoja motyvus (racionalaus pasirinkimo teorija). Jei užmesim reformas, jei nedarysim pažangos šiandien, o lauksim rytojaus - jis taip ir neišauš.
Žinoma, yra ir kiek kitokių dabartinio mūsų būvio paaiškinimų. Štai vienas iš įžvalgiausių Lietuvos apžvalgininkų Valdas Vasiliauskas praėjusios savaitės Lietuvos radijo laidoje "Dienos tema" kalbėjo: "Tuos žmones mes vadiname klanu arba, jei korektiškiau, tai elitu, suformuotu perestroikos metais specialiųjų tarnybų, kurie yra užėmę visas vyraujančias šiuo metu Lietuvos valstybėj pozicijas".
Tokia traktuotė, ko gero, vėlgi pernelyg mistifikuoja mums nepavaldžias galias, kurių tik vienas prisilietimas prieš dvidešimt metų nulėmė valstybės raidą toli į ateitį ir visus mūsų nepriteklius.
Dar vienas scenarijus
Pažvelkim į kitą scenarijų, galimą dabartinės padėties paaiškinimą. Nepriklausomybės pradžioje kilusios sudėtingos problemos dažnai reikalavo nestandartinių sprendimų, neformalaus požiūrio, juo labiau, kad Lietuvos struktūros buvo silpnos, o įstatymai skylėti. Buvo žmonių, kurie ėmėsi iniciatyvos ir atsakomybės judinti valstybės mašiną į priekį remdamiesi savo protu ir išmanymu. Ši susiformavusi neformali grupė neturėjo nei partinių, nei institucinių ribų. Buvo nuveikta darbų, ir neblogų darbų. Tačiau ilgainiui įvyko tai, kas nutiko ne vienoje šalyje anksčiau ir nutiks daug kartų ateityje: galios pajautimas ėmė svaiginti, manipuliacijos ėmė darytis savitikslės, prigimtinės žmonių rasės silpnybės pradėjo imti viršų. Prisišliejo ar buvo prišlieti nauji žmonės. Tie, kurie manipuliuoja, patys tapo manipuliuojami.
Akivaizdu, kad Lietuva susiduria su naujais iššūkiais. Vienas iš svarbiausių - valdančių klanų formavimasis susiliejant valdžios, žiniasklaidos ir verslo struktūroms. Šie klanai formuojasi ne tik ir ne tiek buvusių komunistinių struktūrų pagrindu. Kitas iššūkis - ir slapta, ir atvira, vis stiprėjanti Rusijos ekspansija, kuri taip pat neapsiribos vien senosios nomenklatūros kanalais.
