„Partizaninis karas laikytinas dviejų valstybių karu, Lietuvos Respublikos savigyna nuo Sovietų Sąjungos agresijos“, – BNS penktadienį sakė D. Žalimas.
„Konstitucinės ir tarptautinės teisės požiūriu, partizanai buvo Lietuvos Respublikos organizuotos ginkluotosios pajėgos“, – teigė jis.
Teismo pirmininko teigimu, pagal tarptautinę ir konstitucinę teisę, lietuviai negalėjo būti baudžiami už pasipriešinimą Sovietų Sąjungos agresijai.
Anot D. Žalimo, partizanų sudaryta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba buvo aukščiausia teisėta pagal Lietuvos Konstituciją valdžia.
Ji 1949 metų vasario 16-ąją paskelbė deklaraciją, ja prisiėmė atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui.
D. Žalimas atkreipė dėmesį, kad joje taip pat minima Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, o tai reiškia, kad Lietuvą ši deklaracija saisto nuo 1949 metų.
„Tai vienas iš tų faktų, kuriais pagrįstai galime didžiuotis, nors deklaracijos įgyvendinimas vėliau nuo Lietuvos nepriklausė“, – teigė jis.
A. Ramanauskas-Vanagas 1949 metais buvo paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio - Vytauto pirmuoju pavaduotoju ir vyriausiuoju gynybos pajėgų vadu.
„Visiškai pagrįstai laikoma, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadas, o jo pagerbimas prilygsta kariuomenės vado pagerbimui“, – sakė D. Žalimas.
Jo teigimu, šiuo metu nėra duomenų, kurie leistų pripažinti, kad jis perėmė ir prezidiumo pirmininko, o tuo pačiu valstybės vadovo funkcijas.
Jo teigimu, tokia konstitucinė doktrina įtvirtinta 2013 ir 2014 metų nutarimuose.
Partizaninis karas Lietuvoje vyko 1944 – 1953 metais.
Po kelių slaptymosi metų A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, žiauriai kankintas, o 1957 metais jam įvykdyta mirties bausmė. Partizanų vado palaikai rasti ir identifikuoti šiemet.
