Kauno medicinos universiteto klinikose buvo gydomas šešiais pistoleto šūviais sužeistas Kauno rajono gyventojas Jonas V. Pareigūnams jis pasakojo, kad buvo apšaudytas naktį prie savo namo Neveronyse, kai išėjo parūkyti, tačiau kaimynai tvirtino šūvių negirdėję. Kriminalistai žinojo, kad Jonas V. kartu su dar keliais vyrais apkaltintas dviejų Kroatijos piliečių pagrobimu 1998-ųjų pabaigoje. Žinant, kad kroatai yra gan kerštingi žmonės, imta tikrinti keršto versiją.
Dingo be pėdsakų
1998 metų spalio 29-osios naktį aikštelėje netoli Klaipėdos, automobilyje „Mercedes-Benz 190“, miegojo Kroatijos piliečiai Stepanas Spaničius ir Ivica Vranjičius. Prieš tai kroatai audringai leido laiką uostamiesčio naktiniame klube „Kalifornija“.
Paryčiui šiuos užsieniečius pažadino beldimas į langą, o netrukus penki užpuolikai, įsisodinę kroatus į automobilius, jau vežė juos į vieną butą Klaipėdoje. Čia palaikė savo aukas vieną parą ir dviem automobiliais pergabeno į Kauną. Kroatai buvo laikomi bute Linkuvos gatvėje, mediniame name. Pagrobėjai reikalavo 100 000 JAV dolerių ir tik tada žadėjo vyrus paleisti. Pagrobtiesiems buvo leista paskambinti mobiliuoju telefonu savo artimiesiems, kad šie surinktų reikiamą pinigų sumą. Abu belaisviai buvo mušami.
I. Vranjičius pasisakė tarnavęs specialiuosiuose daliniuose, pagrobėjams rodė po mūšių likusius randus, gal todėl ir į kailį gavo mažiau. O S. Spaničiui nusikaltėliai sulaužė koją - jis buvo priverstas kentėti didžiulius skausmus.
Kroatai buvo gudrūs. Kalbėdami mobiliuoju telefonu, jie ne tiek prašė pinigų iš savo artimųjų, kiek smulkiai nupasakojo vietą, kurioje laikomi. Kroatijos policija kreipėsi į Interpolą, o šios organizacijos Lietuvos biuras sukėlė ant kojų Vilniaus ir Kauno kriminalinę policiją, nes iš belaisvių pasakojimų buvo aišku, kad kroatai laikomi viename iš šių miestų.
I. Vranjičius iš tiesų buvo susijęs su specialiosiomis tarnybomis (kai kurių šaltinių duomenimis, jis tarnavo Kroatijos karo policijoje), todėl gerai įsidėmėjo ne tik kelią, kuriuo buvo vežamas iš Klaipėdos, bet ir vaizdus, matomus per namo, kuriame buvo įkalintas, langą.
Lapkričio 14-ąją „Aro“ kovotojai įsiveržė į namą, išvadavo įkaitus ir sulaikė juos saugojusį Baltarusijos pilietį Sergejų Ivanovičių.
Tą pačią dieną vienoje Kauno kavinių buvo sulaikytas Ričardas P. Buvo paskelbta ir kitų pagrobimo dalyvių paieška. Netrukus šie patys atėjo į prokuratūrą. Jiems buvo pateikti kaltinimai, tačiau nė vienas pagrobėjas nebuvo suimtas. Vieni pasirašė pasižadėjimus niekur neišvykti, kiti sumokėjo užstatus. Baltarusis S. Ivanovičius, beje, 1994 metų pasaulio kikbokso čempionas, buvo perduotas Baltarusijos teisėsaugininkams, nes ten jis buvo padaręs daugiau nusikaltimų. Šios bylos tyrimas strigo, nes kroatai, labai mielai bendradarbiavę iki įkaitų išlaisvinimo, po to, kai tik sugrįžo į tėvynę, tapo labai nekalbūs. Tad byla buvo tai stabdoma, tai vėl atnaujinama. Paleistieji kroatai dingo be pėdsakų. Liko tik versija, kad jiedu buvo pagrobti galbūt dėl skolos už narkotikus.
Rasti nušauti
Netrukus kriminalistai vėl ėmėsi sužeisto Jono V. Priremtas įrodymų ir sužinojęs, kad pareigūnai rado Vilmanto Č. automobilį, jis pasakojo jau kitokią versiją. Esą jie trise – jis, jo svainis Ričardas P., kuris figūravo ir kroatų byloje, ir Vilmantas Č. - važiavo už Cinkiškio į susitikimą su vyrais, kuriuos pažinojo tik Ričardas. Na, o susitikę vyrai nieko nekalbėjo - tik šaudė. Tai buvo arčiau tiesos, nes Jonas nurodė ir šaudymo vietą. Vilmantas ir Ričardas buvo pradingę be žinios.
Jau kitą dieną kriminalistai žvalgėsi po mišką netoli autostrados Vilnius-Klaipėda. Paieškos davė rezultatų. Autostrados 137-ajame kilometre, pavažiavus kelis šimtus metrų senuoju Žemaičių plentu Ariogalos link, miškelyje, buvo aptikti kartu su Jonu V. tuokart išvažiavusių kauniečių Ričardo P. ir Vilmanto Č. lavonai su daugybe šautinių ir pjautinių žaizdų.
Padėjo ekstrasensė
Tą pačią dieną ir panašiu laiku, kaip Jonas V. su savo draugais, iš Kauno išvažiavo ir be pėdsakų pradingo ir Raimondas K. bei Egidijus G., Kaune geriau žinomas kaip Lašas. Sužinoję apie rastus sušaudytus du vyrus, su kuriais ir Raimondas, ir Egidijus buvo pažįstami, pastarųjų giminaičiai labai sunerimo ir visais įmanomais būdais ėmėsi paieškos. Buvo kreiptasi ir į ekstrasensę. Ši su užsakovais bendravo tik telefonu ir nurodė apytikrę vietą, kur gali būti jų giminaičių kūnai. Pirmą kartą ekstrasensė nepataikė, tad tik be reikalo buvo išgąsdinti nuošalioje vietoje šalia Josvainių (Kėdainių r.) įsikūrę gyventojai, kai jų sodybos teritorijoje kauniečiai panoro ieškoti nužudytų žmonių. Tačiau patikslintas tos moters spėjimas buvo rezultatyvus.
Lašo tėvas ir žmona, vaikščiodami po mišką netoli Josvainių, šalia buvusios sovietinės raketų bazės, rado didelį polietileno gabalą su rudomis dėmėmis, panašiomis į kraujo. Dar atidžiau pasidairius po mišką, netoliese pastebėta, kad vienoje vietoje žemė neseniai kasta, tačiau kruopščiai pridengta pernykščiais lapais, spygliais ir medžių šakelėmis. Giminaičiai atsinešė kastuvus ir maždaug pusantro metro gylio duobėje rado sušaudytą Raimondo K. lavoną. Kūnas į duobę buvo įmestas žemyn galva, kaip ir prie autostrados rastų vyrų kūnai. Kriminalistai patvirtino, kad nužudymo braižas vienodas. Dabar dar reikėjo surasti automobilį, kuriuo išvažiavo Lašas su Raimondu, ir patį Lašą.
Automobilio paieškoms buvo pasitelkti kariškiai - jo buvo ieškoma sraigtasparniu, kurį davė bendrovė „Avia Baltika“. Tačiau - veltui. „Audi 80“, priklausantis bendrovei „Raigeda“, kurioje dirbo Raimondas, dingo be pėdsakų. Mašiną padėjo surasti pastabūs gyventojai. Kai per televiziją buvo parodytas reportažas apie žudynes ir papasakota, kad dingęs automobilis, Kėdainių policija sulaukė ne vieno telefono skambučio. Kaip įprasta, keli jų buvo melagingi, tačiau viena josvainietė papasakojo, kad netoli jos namo jau kelias dienas stovi „audinė“. Policininkai nuskubėjo į nurodytą vietą ir tikrai rado ieškomą automobilį. Jo durelės buvo užrakintos, automobilyje jokių grumtynių ar žudynių pėdsakų sekliai nepastebėjo.
Sulaikytas Marafonas
Pareigūnai susiejo šiuos nužudymus ir ėmėsi įvairių versijų tyrimo. Išnagrinėjus visas aplinkybes, kroatų keršto versija liko lyg ir antrame plane.
Be kitų versijų, taip pat tirta, ar žudynės negalėjo būti susijusios su firma „Raigeda“, kuri tuo metu turėjo verslo reikalų Rusijoje. Kaip tik metų pradžioje buvo nusišovęs šios įmonės vadovas. Jokių savižudybę paaiškinančių raštelių nebuvo rasta, tad motyvai buvo neaiškūs, o aplinkybės mįslingos. Tikrinta ir versija, ar tai negali būti susiję su narkotikų kontrabanda arba su gaujų karais. Ši versija iškilo sužinojus, kad iš Kauno Raimondas K. išvyko kartu su Egidijumi G.-Lašu ir R. Baratinsku- Marafonu. Balandžio 25-ąją Marafonas buvo sulaikytas, ir teismas nutarė jį suimti dviem mėnesiams. Beje, 1989 metais Marafonas už reketą buvo sulaikytas kartu su nusikalstamo pasaulio įžymybėmis Guzu, Kaulu, Jankeliu, Talonu, Turistu ir kitais, bet vėliau byloje liko tik liudininku, nes davė tardymui naudingų parodymų. Tad ir dabar prokurorai ėmėsi intensyvios Marafono apklausos ir daug ką sužinojo.
Gegužės 8-ąją antrankiai jau buvo uždėti ir ant „Kauno grūdų“ bendrovės apsaugininko V. Čėsnos, o kitą dieną - ir ant kėdainiškio V. Gembuto rankų. Birželio 14-ąją buvo sulaikytas ir S. Narkevičius. Prasidėjo didžiulio nusikaltimų kamuolio narpliojimas, kuris ir atskleidė pareigūnams, kad įkliuvo gan žiauri gauja.
Kai kuriuos nusikaltimus gaujos nariai vykdė visi kartu, kai kuriuos - atskirai, be to, ne viską teisme pavyko įrodyti, tačiau ir įrodytų nusikaltimų užteko, kad trys žudikai būtų pasiųsti už grotų visam jų likusiam gyvenimui.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Žudynės Keleriškių raketinėje bazėje
Vytautas ŽUTAUTAS
AKISTATA
