Pasaulis susidūrė su didžiausia nuo pat II pasaulinio karo pabaigos ekonomine krize.
Ką tik paskelbtose Europos Sąjungos (ES) šalių narių ekonomikos prognozėse Europos Komisija (EK) nebyliai atsiprašo už 2008 m. rudens prognozių optimizmą ir koreguoja jas link tamsesnių.
EK narys, atsakingas už ekonomikos ir finansų reikalus, Joaquinas Almunia neberado prošvaisčių: „Bendra perspektyva niūri“, paskelbė jis. „Numatome, kad 2009 metais ekonomika susitrauks vienuolikoje iš 16 euro erdvės šalių.” (Skliausteliuose pastebėsime, kad p. Almunia pasakė kitaip - naudodamasis „eurošneka“ jis pasakė, jog daugumoje šalių ekonomika „augs neigiamai“).
Visos ES bendrasis vidaus produktas (BVP) šįmet smuks 1,8 proc. ir kilstels vos 0,5 proc. kitąmet. Biudžeto deficitas ES valstybėse, 2007 m. sudaręs tik 0,9 proc., 2008 m. padidėjo iki 2 proc. ir didės toliau, nepaisydamas jokių Mastrichto kriterijų, biudžeto perviršio procedūrų ir kitų ekonominės politikos kaliausių. 2009 m. laukiama jį sieksiant 4,5 proc., o 2010 m. priartėsiant prie 5 proc.
Gamybos smukimas vyks iki metų vidurio, tada prasidės lėtas gamybos augimas. Atitinkamai keisis ir infliacija – 2009 m. pabaigon nukeipusi iki 0,5 proc. netruks po to atsigauti ir grįžti į jai normalų (Europos centrinio banko siekiamą) 2 proc. lygį.
Tas pats ir kitų pasaulio ekonomikos grandų darže: JAV ekonomika 2009 m. smuks 1,6 proc., Japonijos – 2,4 proc.
Visos prognozės, įspėja jų autoriai, tebėra labai netikros. Šį kartą tai reikia suprasti kaip įspėjimą, kad gali būti ir blogiau.
Likimo ironija (ar ekonominės logikos atkūrimu) reikia laikyti tai, kad ypač smarkiai nukentės ekonomikos tų šalių, kurios ką tik buvo ekonominio augimo lyderės. Jos dabar žada būti ekonomikos smukimo „pirmūnės“. Latvijos ekonomika, p. Almunia žodžiais tariant, „augs žemyn“ 6,9 proc., Airijos – 5,0 proc., Estijos – 4,7 proc., Lietuvos – 4,0 proc. ir Didžiosios Britanijos – 2,8 proc. Su ta dar pataisa, kad, kitaip nei mes, tie mūsų likimo draugai savo smunkančiose ekonomikose neišvys fejerverkinių Europos kultūros sostinės ir šalies vardo paminėjimo tūkstantmečio renginių.
Jau metai, kaip ekonomikos raidos prognozavimas pavirto bejėgiu ir beprasmiu užsiėmimu. Numatytojai ėmė kalbėti apie ūkio ateitį ne tiksliau nei astrologai ar būrėjai iš delno. Štai, pavyzdžiui, pernai balandžio mėnesį Lietuvos BVP 2009 metams buvo prognozuojamas (Europos Komisija) 3,7 proc. augimas, birželį (Vienos tarptautinės ekonomikos institutas) – net 5,5 proc., rugpjūtį („The Economist“ analitinė grupė) – 4,4 proc. rugsėjį („Dun & Bradstreet“) - 3 proc., spalį (Tarptautinis valiutos fondas) - 0,7 proc., lapkritį (Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas) - irgi 0,7 proc.
Ir tik krizės reiškiniams įsibėgėjus koreguojama - Lietuvos ūkis 2009 metais išvis neaugs, jis net susitrauks 4 procentais. Dar daugiau – BVP smuks ir 2010 m. – dar 2,6 procento. Verta prisiminti, kad 1999 m., kai pirmą kartą po ekonomikos pertvarkymo mūsų ūkis smuktelėjo žemyn, tas nuosmukis sudarė 1,5 procento BVP.
Procentai dideli, bet, žinoma, netikslūs – smukimas gali būti ir bus arba didesnis, arba mažesnis. Faktas tas, kad reikalai prasti ir prastėja toliau. Lietuvos ekonomika pavasarį gamins mažiau nei dabar, vasarą gal kiek stabtels riedėti šlaitu, o rudeniop dar kasis žemyn į gilesnę duobę. Ir ims atsigauti, anot prognozių, tik 2010 metų antroje pusėje.
EK savo prognozėse vardija tokias mūsų būsimų problemų priežastis. Pirma, mažės privatus vartojimas – nes mažės užimtumas bei, vėl „eurošneka“ kalbant, „laukiama atlyginimų lankstumo“ (tai yra – atlyginimai šalyje turėtų nebeaugti, gal ir mažėti); prisidės ir valdžia, mažindama savo išlaidas. Antra, mažės ir investicijos – ne tik statybos, kas yra visapasaulinis reiškinys, bet ir – net 9,4 proc. – investicijos į įrengimus (jos jau pernai sumažėjo 5,3 proc.), nes labai pasunkėjo kredito sąlygos, smarkiai apkarpo savo investicinius planus vyriausybė. Trečia, niūri padangė mūsų išorės rinkose – lėtėja pajamų augimas partnerių šalyse; kas dar nemaloniau – nuvertėja rusų ir baltarusių rublis, grivina ir zlotas – o juk tai didžiosios mūsų eksporto rinkos. Vadinasi, mūsų prekės jose brangs ir turės užleisti vietą vietinei produkcijai (mes, deja, parduodam tenai toli gražu ne unikalius gaminius, o prekes, kurias moka gaminti visas pasaulis).
Kai ims gerėti vidaus ir išorės paklausos sąlygos – Lietuvos ekonomika pradės atsigauti, rimtu veidu banaliausią tiesą išpranašauja Europos Komisija. Žinoma, ne ji, o mes turim galvoti konkrečiau - tiek apie savo problemų priežastis, tiek apie išeitį iš padėties.
Galimybes greičiau susitvarkyti su nenumaldoma krize lemia kuo tikslesnė diagnozė.
Ją atlikę pamatytume keletą ryškesnių krypčių mūsų ekonomikos reanimavimui.
Pirma, mes (kaip ir likimo draugės - Estija, Latvija, Bulgarija) neturim autonomiškos pinigų politikos. Dėl to negalėjom pristabdyt ekonomikos jai kaistant, dabar negalim jos skatinti (palūkanų mažinimu). Todėl turime tą stygių kompensuoti atitinkama fiskaline politika. Reikia rasti būdų lengvinti kreditus verslo įmonėms, paremti investicijas. Čia vyriausybė jau ima veikti.
Antra, mūsų ekonomika yra priklausoma nuo užsienio prekybos. Jos augimą lemia eksporto augimas, jos sąnaudų didėjimą prilaiko importo laisvė. Abiem atvejais toli gražu ne viskas padaryta – eksportuotojai neturi platesnės paramos (valstybės garantijomis, kreditais, parama rinkodaroje), importuotojai nėra skatinami ieškoti pigesnių žaliavų, komponentų, subrangovų ir tiekėjų užsienyje.
Trečia, pati Europos Komisija ragina lengviau ir greičiau naudotis struktūrinių fondų lėšomis. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į Europos socialinį fondą – jo lėšos gali sėkmingai padėti atlaikyti sunkų laikotarpį atleidžiamiems iš darbo žmonėms, įjungiant į juos į ilgėliau trunkančius perkvalifikavimo ir kitokio mokymo kursus (užuot naudojus tas lėšas, kaip dabar, didžiųjų korporacijų darbuotojų įvairiam tobulinimuisi ir kalbų mokymui).
Ketvirta veiklos krypčių grupė nereali – ji prieštarauja dabartinės vyriausybės ideologinei platformai. Jau matosi, kaip neracionalu imtis sudėtingiausios ekvilibristikos su skirtingu nepamokestinamu pajamų dydžiu, užuot paprasčiausiai įvedus progresinį pajamų mokestį – pasieksi tą patį, bet ir pigiau, ir aiškiau, ir paprasčiau. Deja, dogma neleidžia. Arba – Komisija primygtinai rekomenduoja plačiau naudoti sumažintą pridėtinės vertės mokestį daug darbo reikalaujančioms paslaugoms. Juk akivaizdu – tai atpigintų tas paslaugas ir padidintų jų paklausą; tuo pačiu suteiktų duoną daugeliui tokį darbą dirbančių žmonių. Irgi – dogma (naikinti visokias lengvatas ir išimtis) neleidžia.
Prognozė, jog Lietuvos ekonomika ims atsigauti 2010-iesiems sukant pabaigon, nėra privaloma. Ir valdžia, ir daug kas iš mūsų turim galimybę dar kartelį įrodyti, kokios bejėgės būna ekonomikos prognozės. Mūsų sėkmė, beje, priklausys ir nuo to, kiek dar fejerverkų surengsim ir kiek langų valdžiai iškulsim.
