JAV režisierius Gusas Van Santas už savo juostą "Dramblys" (“Elephant”), kurioje vaizduojama, kaip realiai gyvenantys moksleiviai susiduria su šaudymais ir smurtu mokykloje, sekmadienį gavo garbingiausią Kanų kino festivalio apdovanojimą - "Auksinę palmės šakelę".
Tai ilgai lauktas triumfas režisieriui, kuris tokiais filmais, kaip "Gerasis Vilas Hantingas" (“Good Will Hunting”) ir "Mano nuosavas privatus Aidahas" (“My Own Private Idaho”) užsitarnavo vardą Holivude, bet dar nebuvo pelnęs prancūzų kritikų pripažinimo.
G.Van Santas taip pat buvo apdovanotas Geriausio režisieriaus prizu.
"Maniau, kad esu beviltiškas, - susijaudinęs kalbėjo G.Van Santas, antrą kartą užlipęs į sceną. - Daugelį metų bandžiau su savo filmais patekti į Kanus, o šį kartą tiesiog nuostabu gauti tokį prizą. Laimėti yra stebuklas, laimė ir sėkmė".
"Dramblyje" vaidina ne aktoriai, o Oregono valstijos Portlendo miesto, kuriame gyvena G.Van Santas, vaikai. Filmo žiūrovas skirtingų veikėjų akimis mato mokyklos gyvenimo atkarpą. Šie kasdienybės vaizdai slenka skambant Ludwigo van Beethoveno (Liūdvigo van Bethoveno) muzikai ir baigiasi dviejų moksleivių automatų šūviais.
Prieš metus Kanuose buvo apdovanotas kitas filmas apie šaudymus Amerikos mokyklose - Michaelo Moore'o (Maiklo Muro) dokumentinė juosta "Kolambinos boulingas" (“Bowling for Columbine”).
"Nemanau, kad tai antiamerikietiškas filmas. Jis pagrįstas požiūriu, kuris man susiklostė gyvenant Jungtinėse Valstijose", - sakė G.Van Santas.
Festivalio stebėtojai, kurie lažinosi, kad "Auksinę palmės šakelę" gaus Larso von Triero "Dogvilis" (Dogville), labai nustebo, kai garsusis danų režisierius ir jo filmo žvaigždė Nicole Kidman (Nikol Kidman) negavo nieko. Tai smūgis L.Von Triero prodiuseriams, kurie, kaip pranešama, už australės atvykimą ir gyvenimą brangiausiame Kanų viešbutyje sumokėjo pusę milijono JAV dolerių (1,5 mln. litų).
PAGERBTI KANADOS IR TURKIJOS FILMAI
Tarp realiausių pretendentų į pagrindinį 56-ojo Kanų festivalio prizą taip pat buvo minimas Kanados prancūzo Denys Arcand'o (Deni Arkano) filmas "Barbarų invazijos" (“The Barbarian Invasions”), tačiau jam atiteko Geriausio scenarijaus prizas ir Geriausios aktorės prizas, kuris buvo paskirtas Marie-Josee Croze (Mari Žozė Kroz). Ji filme vaidina narkomanę, kuri nuo vėžio mirštančiam profesoriui duoda heroino, kad palengvintų jo kančias.
"Visada malonu gauti apdovanojimą", - šypsodamasis sakė D.Arcand'as. Jo jaudinanti istorija apie profesoriaus susvetimėjusią žmoną, sūnų ir meilužes, susirenkančius prie jo mirties patalo, privertė Kanų auditoriją juoktis ir verkti. Šiam filmui atiteko žiūrovų simpatijos.
Nors daug apdovanojimų atiteko Šiaurės Amerikos filmams, intelektualaus kino vertintojų reputaciją Kanai išsaugojo du prizus įteikdami Turkijos filmui "Tolimasis" (“Uzak”) - įsimintinam neskubriam pasakojimui apie dviejų giminaičių santykius.
Šio filmo režisieriui Nuri Bilge Ceylanui (Nuriui Bilgei Džeilanui) įteiktas antrasis pagal svarbą festivalio apdovanojimas - Didysis prizas, o mėgėjams aktoriams Muzafferui Ozdemirui (Muzaferui Ozdemirui) ir Mehmetui Eminui Toprakui (Mechmetui Eminui Toprakui) - Geriausio aktoriaus prizas, kurį režisieriaus pusbrolis M.E.Toprakas gauna po mirties.
Jis žuvo automobilio katastrofoje kitą dieną po to, kai sužinojo, kad "Tolimasis" įtrauktas į Kanų festivalio programą. M.Ozdemiras į sceną nelipo iš kuklumo, tad prizą atsiėmė kitas asmuo, beje, moteris.
Filmai Kanuose gauna neįkainojamą reklamą - tai ypač svarbu nepriklausomų kūrėjų filmams, kurie kitu atveju galėtų likti tiesiog nepastebėti.
Kritikai skundėsi, kad šiemetinė 20 filmų programa buvo prasčiausia per daugelį metų. "2003-iųjų derlius nebuvo blogas - jis buvo labai blogas. Pamatėme blogiausią šiuolaikinį kiną", - rašė prancūzų laikraštis "Le Journal du Dimanche".
Kai kurie kritikai spėjo praminti šiemetinį festivalį "festivaliu, kurį visi pamirš".Vertinimo komisijos pirmininkas Patrice'as Chereau (Patrisas Šero) sakė, kad devynių narių žiuri ir po 10 dienų ilgų diskusijų išsaugojo gerus santykius, o aktorė Isabelle Huppert (Izabel Hiuper) pridūrė, kad buvo svarbu nuolat žvelgti iš "visų pasaulio nelaimių" perspektyvos.
Vos 23 metų Irano režisierė Samira Makhmalbaf (Samira Machmalbaf) gavo antrąjį per trejus metus Kanų kino festivalio Didįjį žiuri prizą - už juostą "Penktą po pietų" (“Panj-e asr”) apie Afganistano moterų padėtį, susidariusią žlugus Talibanui.
Stebėtojų nuomone, žiuri rinkdama nugalėtoją vadovavosi ne tiek meniniais kriterijais, kiek politiniais sumetimais. Prancūzijai stengiantis užglaistyti nesutarimus su Jungtinėmis Valstijomis, kurie kilo dėl JAV vadovaujamo karo Irake, pagrindinio prizo paskyrimas JAV filmui tapo tam tikru reveransu Amerikai.
"Reuters"-BNS