Kriminalinės policijos dienos, kuri minima spalio 27 dieną, proga portalas balsas.lt pakalbino beveik trisdešimt metų nusikalstamumą sostinėje tramdantį legendinį detektyvą ir strategą 52 metų Antonį Mikulskį.
Rytais – krosas ir šaltas dušas
Devintajame dešimtmetyje Vilniaus antrajame policijos komisariate pradėjęs seklio karjerą, o dabar vadovaujantis miesto Kriminalinei policijai A. Mikulskis teigia fiziškai nejaučiantis amžiaus naštos. „Kiekvieną rytą keliuosi penktą valandą ir bėgu krosą. Maršruto nesakysiu (juokiasi). Paskui lendu po šaltu dušu. Kelias dienas per savaitę fizinę formą palaikau sporto salėje. Todėl ir dabar nesudėtinga pasivyti sprunkantį nusikaltėlį ir jį surakinti antrankiais“, – prisipažįsta Kriminalinės policijos vadovas.
Beveik trisdešimt metų darbo suteikė komisarui patirties, išmokė, kaip su nusikaltėliais būti gudriam ir klastingam. „Fizinis pasirengimas ir sugebėjimas analizuoti, pasinaudoti informacija, kurti strateginius planus ir yra profesionalumas, kurio įgyjama tik dirbant ilgą laiką. Per kelias savaites netapsi profesionaliu sekliu, būtina turėti uoslę ir atvykus į nusikaltimo vietą pagal braižą jausti, kas tai galėjo padaryti“, – kriminalisto darbo subtilybes atskleidžia pareigūnas. Tokios žinios, pasak jo, įgyjamos pažįstant nusikaltėlį kaip asmenį, turint apie kiekvieną operatyvios informacijos. „Pagaliau būtina „prisijaukinti“ tam tikrą patikimų informatorių skaičių. Tai yra vertybė, kuria negali pasinaudoti vos į policiją atėjęs žmogus“, – pasakoja A. Mikulskis.
Vietoj kompiuterių – kortelės
Komisaras, dešimtajame dešimtmetyje narpliojęs visuomenę sukrėtusius nusikaltimus, prisimena, kad po kiekvieno įvykio tekdavo versti krūvas kortelių, kuriose ranka buvo įrašyti įtariamųjų duomenys. „Turėjome tik vieną kompiuterį, kuriame nebuvo įdiegta nei tobula paieškos sistema, nei fotorobotų kūrimo programa“, – prisimena Kriminalinės policijos vadovas.
Dabar, anot jo, yra programos, padedančios įtariamą asmenį nustatyti per kelias minutes. Pasitelkiant programinę įrangą sparčiau atliekamos ekspertizės, sudaromi fotorobotai. Komisaras prisimena, kad anksčiau prie ovalo tiesiog pridėdavo ūsų, antakių, šukuosenų ir lūpų šablonus. „Dabar atrodo keista, tačiau taip sudaromi fotorobotai atitiko nusikaltėlių išvaizdą“, – šypsosi pareigūnas.
Nusikaltėliai nesnaudė
Detektyvas tvirtina, kad surinkti įrodymus galima tik labai gerai žinant, su kuo turi reikalų – su pradedančiu nusikaltėliu ar senu vilku. Aukštas pareigūnas dešimtojo dešimtmečio prisiminimais, sostinę krėtė nusikalstamos grupuotės, kurios, norėdamos greitai pralobti, be gailesčio žudė ir sprogdino norėdamos greitai pralobti.
„Informacijos apie sušaudytus, sudraskytus į gabalus ar nukankintus lavonus gaudavome kasdien. Nusikaltėliai tokiais būdai sprendė šešėlinio biznio reikalus ir aiškinosi santykius. Tada naktimis nemiegojome ir net budėjome komisariatuose“. Nusikaltimuose panaudoti šaunamieji nebuvo registruojami, jos turintys asmenys neturėjo leidimų. „Kadangi ginklų nebuvo daug, atlikus balistinę ekspertizę buvo įmanoma nustatyti, kas ir kur jau naudojo pistoletą ar automatą. Beje, nusikaltėliai turėjo ir granatsvaidžių. Iš šio ginklo buvo šauta į kriminalinį autoritetą Vladimirą Naidūną prie pat jo namų. Automobilis suskilo į gabalus, bet taikinys liko gyvas, – pasakoja A. Mikulskis ir priduria, kad tada numanant, kas šaudė, asmenį buvo galima sulaikyti trims paroms: – Dabar duodamos 48 valandos įrodymams surinkti ir pateikti teismui.“
Smurto ir „tiesos tablečių“ nenaudojome
Įtariamieji, jeigu dalyvavo nusikaltime, paprastai patys pripažindavo kaltę: „Jiems tai buvo naudingiau. Jokiomis „tiesos tabletėmis“ kaltinamųjų negirdėme, nedusinome uždėję ant galvos plastiko maišelių. Apie tokius pramanytus metodus nusikaltėliai pasakoja teismuose ir nuolat skundžiasi. Visada turime „kozirį“, prieš kurį neatsilaikoma, – atvirauja A. Mikulskis ir sako, kad žurnalistams ir kitiems visuomenės nariams reikėtų mažiau tikėti per televiziją rodomais filmais bei skleidžiama informacija: „Gyvename ne viduramžiais, gyvename Europoje, civilizuotoje teisinėje valstybėje. Kokie gali būti „maišeliai ant galvos“ ir psichotropiniai vaistai?! Tai tik išmonė.“
Nemigo naktų būna ir dabar
Kriminalinės policijos vadovas pasakoja, kad anksčiau operatyviniai darbuotojai dirbo paromis ir miegojo tik po kelias valandas ant kėdžių komisariatuose. Dabar, pasak jo, gyventi pasidarė ramiau. „Žinoma, ir dabar įvykus rezonansui, pareigūnai skuba į darbą net naktį. Laimė, tokių atvejų retai pasitaiko“, – džiaugėsi pašnekovas. Jo teigimu, organizuoti nusikaltėliai buvo žinomi, žinota, kur jie buriasi, su kuo bendrauja. „Pavojų keldavo pavieniai recidyvistai, tokie kaip maniakas žudikas Sergejus Rarovskis, kuris žudydavo moteris. Jį vaikėmės kelias savaites, kol pagavome. Atsikvėpėme, kai žudikas pripažino kaltę ir buvo uždarytas į areštinę“, – prisimena A. Mikulskis.
Dalyvauja operacijose pats
Nors eina aukštas pareigas, A. Mikulskis ir dabar visada atvyksta į nusikaltimo vietą. Kai prieš kelerius metus iš įkalinimo įstaigos pabėgęs recidyvistas Olegas Lapinas paėmė įkaitais taksistą ir keleivius bei grasino susprogdinti, komisaras pats nuėjo tartis su nusikaltėliu. Priartėjęs prie automobilio atsargiai atidarė jo dureles. Viduje sėdintis O. Lapinas rankose laikė granatą, A. Mikulskis ją atsargiai paėmė. Kai įkaitai išlipo, O. Lapinas pasidavė. „Tada negalvojau apie save, nes nebuvo galima rizikuoti įkaitų gyvybėmis“, – prisimena kriminalistikos legenda.
Teko gelbėti gyvybę
Kartą, kai buvo gauta informaciją apie susprogdintą nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ smogiką Jurijų Kriukovą, pravarde Kriukas, A. Mikulskis pirmas suteikė pagalbą. „Greitosios nebuvo, gydytojų irgi. O sužeistas Kriukas, kuriam sprogimas nutraukė sėdynę, dar buvo sąmoningas ir maldavo padėti, vaitojo iš skausmo. Teko paaukoti striukę ir uždengti sužalotas vietas, sustabdyti kraujavimą. Išgelbėjau jo gyvybę, o jis šito nepamiršo. Nusikaltėlis, pasirodo, irgi žmogus“, – pasakoja komisaras. Padėkų jis sako sulaukiantis ne tik iš aukų, bet ir iš kriminalinių autoritetų ar pavienių nusikalstamo pasaulio atstovų. Daugelis jų nelaiko pykčio ir supranta, kad komisaras dirba savo darbą, kartais netgi pasidalija reikiama informacija.
Atsisako aukštesnių pareigų
Didelę patirtį sukaupęs A. Mikulskis ne kartą kviestas vadovauti Kriminaliniam policijos biurui, tačiau pareigūnas atsisakė siūlomų pareigų ir tikino esąs Vilniaus patriotas. „Esu vilnietis, myliu savo miestą ir noriu, kad jis būtų saugus. Be manęs sostinė neapsieis“, – tvirtina kriminalistas. Pašnekovas teigia apie nusikalstamą pasaulį žinantis beveik viską – ką ir kas rengiasi daryti. „Tik valdant informaciją įmanoma pažaboti nusikaltėlius. Todėl Vilniuje dabar yra daug saugiau, viskas kontroliuojama. Noriu nuraminti, kad 1990-ieji tikrai negrįžta, kaip kartais mėginama teigti. Vos atgimusius turto prievartavimo ar kitas prievartos apraiškas stengiamės užkardyti dar užuomazgos stadijoje“, – sako A. Mikulskis. Sostinėje, anot komisaro, dar dirba patyrę kriminalistai, kurie, žinodami nusikalstamumo žemėlapį, daro viską, kad gyventojams būtų ramu gyventi ir dirbti.
Nevengia tartis su buvusiais kolegomis
Pašnekovas tikina nepamirštantis ir buvusių kolegų, kriminalistikos veteranų. Jurijus Britovas, Aleksandras Alijevas, Viktoras Braknys, Vladimiras Baliuckis – tai žmonės, kurie dalijasi informacija, jeigu, anot A. Mikulskio, „yra tema“. Visi noriai pasakoja, ką žino, ir padeda išaiškinti nusikaltimą.
Rožės ir šeima
Kriminalistikos vilkas laisvalaikiu veisia rožes, kurių jo kieme yra įvairių rūšių. Augalų sėklų ir sodinukų vežasi iš šalių, kuriose būna komandiruotėse. Nors komisaro darbas įtemptas, jis kiekvieną sekmadienį lankosi bažnyčioje, kur randa ramybę. Be to, pareigūnas myli savo šeimą ir yra ištikimas.
Kolegos papasakojo juokingą atvejį, kai kartą švenčiant Kriminalistikos šventę prie A. Mikulskio priėjo moteris ir pakvietė važiuoti į namus. „Butas tuščias, važiuojame“, – kalbino mergina pareigūną. „Kaip tuščias? Nei baldų, nei durų? Ne, nevažiuosiu“, – atkirto komisaras.
Pareigūnas išaugino tris vaikus, kurie seka jo pėdomis.
