Gaujos lyderiu tapo Borisas Dekanidzė. Nors policijos pareigūnai ne kartą bandė „susemti“ nusikaltėlius, dažniausia vėliau nukentėjusieji atsisakydavo savo pirminių parodymų arba atsiimdavo pareiškimus.
Apie šios gaujos veiklą, pakilimus bei nuopolius, informacijos galima rasti įvairiuose šaltiniuose. Šįkart daugiausia remiamasi kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvais.
B. Dekanidzės klajonės
Štai 1985-siais, iškėlus baudžiamąją bylą dėl įvykdytos vagystės, kurioje įtariamaisiais pripažinti jau minėtas B. Dekanidzė bei du jo sėbrai, nukentėjęs asmuo netrukus atsiėmė pareiškimą su kaltinimais.
Įdomiausia, jog baudžiamąją bylą teko nutraukti, nors B. Dekanidzė jau buvo prisipažinęs įvykdęs vagystę. Po dvejų metų B. Dekanidzė išsikėlė su šeima gyventi į Kanadą. Nors faktiškai savo dienas leido Lenkijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Praėjus metams į teisėsaugos akiratį pateko kitas „Vilniaus brigados“ vadeiva Igoris Tiomkinas. Tuo laiku šis nusikaltėlis buvo įtariamas su kitais savo sėbrais supirkinėjęs vogtą radijo aparatūrą, kurią vėliau perparduodavo, „išmušinėjo“ skolas, vogė iš butų.
Perkant automobilius kaip nepralenkiamas sukčius pasižymėjo kitas I. Tiomkino sėbras – Genadijus Paškelis. Jų „užnugaryje“ veikė jau kartą teistas už vagystes iš parduotuvių Igoris Pervička.
Ryšiai su užsieniu
1989 m. „Vilniaus brigada“ pradėjo užmegzti ryšius su kitomis sostinės, Kauno, Klaipėdos, Odesos, Maskvos, Sankt Peterburgo nusikaltėlių gaujomis. Vilniečiai savo valdose leisdavo „dirbti“ kitų miestų nusikaltėliams.
Į sostinę vienu metu buvo atvykusios net kelios minskiečių sukčių grupės, kurios, žaisdamos „antpirščiais“, apgaudinėdavo patiklius ir naivius gyventojus. Trys „Vilniaus brigados“ nariai už šių sukčių pridengimą gaudavo 40 proc. pelno.
O tuo metu užsienyje buvęs B. Dekanidzė taip pat nesnaudė. Vokietijoje jis buvo vienas dalyvių organizuojant prestižinių markių automobilių vagystes. Vėliau, suklastojus numerius, prabangūs automobiliai buvo gabenami ne tik į Lietuvą, bet ir į įvairius buvusios Tarybų Sąjungos miestus.
Palaikydamas glaudžius ryšius su „Vilniaus brigada“, B. Dekanidzė nepamiršto prašmatniais automobiliais apdovanoti ir savo draugų.
1990-siais pasikeitus politinei situacijai, B. Dekanidzė gavo vizą ir sugrįžo atgal į Lietuvą. Paėmęs į savo rankas visą vadovavimą, vadeiva pirmiausia suformavo vadinamą karinę grupę, kurią sudarė T. Vasilevskis-Gibonas, V. Slavickis-Slovėnia, V. Zaboronokas-Kozlikas, Z. Butkevičius-Krameris, B. Babičenka-Slonas, I. Achremovas-Achremas, Z. Mackevičius-Kotas ir kiti. „Karinei“ grupei vadovavo I. Tiomkinas. Vieni jų Gariūnų turgavietėje rinkdavo „duokles“, kiti – už išpirkas grąžindavo vogtus automobilius, treti – kontroliavo prostituciją ir pan. Žinoma, tokia galinga nusikalstama grupuotė turėjo ir plačius ryšius tarp aukštas pareigas užimančių teisėtvarkos pareigūnų.
Nemėgstamus tiesiog sušaudydavo
„Vilniaus brigados“ vadeivos nemėgdavo nepaklusniųjų, kadangi jau 1991 metais jie buvo viena iš stipriausių gaujų. Su nepaklususiais ar norinčiais atskilti nuo „brigados“ ir įkurti savo gaujas būdavo trumpa kalba – jie paslaptingai dingdavo arba būdavo paprasčiausiai nušaunami.
Štai 1991 metų spalio 12 dieną netoli savo namų automobilyje buvo rastas M. Subočiaus (praeityje garsaus imtynininko) lavonas su šautinėmis žaizdomis. Žinoma, jog prieš nušovimą žymioje sostinės „Ritmo“ kavinėje rimtai pasikalbėti buvo susėdę M. Subočius ir kiti „Vilniaus brigados“ nariai.
Deja, pokalbis virto riaušėmis. M. Subočius „brigadininkams“ užkliuvo todėl, kad buvo pradėjęs burti savo grupuotę, į kurios veiklą įtraukė daug imtynininkų, ir pradėjo nebepaklusti „viršininkų“ nurodymams.
Nuo „Vilniaus brigados“ buvo nukentėjęs ir A. Daraškevičius-Kablukas. Du kartus buvo sprogdinti jo automobiliai. Sprogimo priežastys – Kablukas, aplink save subūręs anksčiau įkalinimo įstaigose „viešėjusių“ žmonių nusikalstamą grupuotę, pradėjo reikšti pretenzijas „Vilniaus brigadai“.
1992-ųjų gegužės 1-ąją netoli Šilo ežero buvo aptiktas A. Galanovo-Ūsastiko lavonas su daugybe šautinių žaizdų. Jis taip pat kurį laiką konfliktavo su „brigadininkais“.
Tų pačių metų rugsėjo 9-ąją sostinėje, Šeimyniškių gatvėje įsikūrusioje sporto salėje, buvo žiauriai nušauti „Zeliono brigados“ vadeivos A. Tomilinas-Zelionas ir I. Zorkinas.
Prieš penkias dienas J. Naboiščikovas-Ogurecas drauge su savo sėbrais iš Gariūnų turgavietės vieno prekiautojo buvo paėmęs 5 tūkst. rublių duoklę. Kadangi nuskriaustąjį „saugojo“ „Zeliono brigada“, A. Tomilinas leido sau žiauriai sumušti Ogurecą ir pareikalauti iš jo grąžinti dvigubą skolą. Sumuštasis sutiko grąžinti neteisėtai paimtus pinigus ir duoti viršaus tik dalyvaujant B. Dekanidzei. Buvo paskirta ir data – rugsėjo 8-oji. Tačiau pinigai nebuvo grąžinti, o kitą dieną A. Tomilinas žiauriai sušaudytas. Pareigūnai sulaikė įtariamus padarius šį nusikaltimą I. Tiomkiną ir V. Polonskį, tačiau pritrūkus įrodymų baudžiamoji byla buvo nutraukta.
„10 kapeikų“ mokestis į kasą
„Vilniaus brigadai“ paklusnios grupuotės turėdavo mokėti 10 procentų nusikalstamų būdu gautų pajamų, vadinamųjų „dešimt kapeikų“.
Į bendrą brigados kasą savo įnašus nešė „Sportininkų“, „Malyšų“, „Ogureco“, „Centuriono“ ir kitos gaujos.
Netrukus B. Dekanidzė buvo deportuotas iš Lietuvos ir apsigyveno Rygoje. Pas jį dažnai lankydavosi I. Tiomkinas, A. Ždanovas, V. Polonskis ir kiti įtakingi „Vilniaus brigados“ vadeivos.
Iš Latvijos B. Dekanidzė sėkmingai vadovavo ir kontroliavo „brigadininkų“ veiklą. Bet 1993 metų balandį I. Pervička, paskambinęs tuo metu Jūrmaloje buvusiam B. Dekanidzei, pranešė apie „Vilniaus brigados“ skilimą. Nuo veiklos nušalinti buvo ketinama R. Karpavičių-Karpį ir V. Slavickį-Slovėnią, taip pat buvo suplanuotas ir žurnalisto V. Lingio nužudymas.
