Vilniaus meras Artūras Zuokas dabar jau vadovausis krikščioniškomis vertybėmis, nes taip parašyta naujoje valdančiosios koalicijos programoje. Į tas vertybes ne tik jį, bet ir koalicijos partnerius socialdemokratus, taip pat Darbo partijos deleguotus miesto tarybos narius ir visus kitus, kurie bent pirštu čiupinėja sostinės valdžią, atvertė nepaprastasis ir įgaliotasis apaštalas, skriaudžiamų ir ujamų lenkų šventasis užtarėjas Valdemaras Tomaševskis.
Kas studijavo Bibliją ar bent šiek tiek domėjosi teologija, prisimena, kas rašoma apie Joną Krikštytoją, Jėzų ir krikštą šventuoju Jordano vandeniu arba šventąja dvasia ir t. t. Dabartinis Abonento ir Ko apsikrikštijimas koalicine sutartimi yra iš kitų raštų ir popiežių enciklikose vargu ar išsamiai analizuotas – nebent netiesiogiai, kalbant apie apsišaukusius neofitus.
Tiesa, maldomis ir išpažintimis miesto tarybos posėdžiai gal dar neprasidės, nors tai tiktų net opozicijoje likusiai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai. Šios partijos suvažiavimuose jau ir taip meldžiamasi. Bet juk ne tai svarbiausia.
Politinis programinis krikščioniškojo kooperatyvo pajininkų-koncesininkų įsipareigojimas Vilniuje pastatyti sanktuariumą (tokią vietą, kurioje bus saugomos šventenybės) gali būti labai svarbus. Jis sietinas su indulgencijų išsipirkimu. Pastatei tokius rūmus – geriausia už labai daug milijonų (ne savų) – ir gavai ne tik nuodėmių atleidimą, bet dar ir kokio nors statybos tresto bučinį į sąskaitą artimiausiems rinkimams. Visiems gerai – kas Dievui, kas „ciesoriui“, kas rangovui, o kas gal ir užsakovui.
Svarbiausia, kad pagal sutartį pasisamdžius būti krikščioniu neatsitiktų kokių netikėtumų ir netektų nutraukti kontrakto bei per anksti tapti apostatais. Ypač kol nebaigti svarbūs ir reikalingi darbai, kuriuos prižiūrės sutartimi krikštytas iškilus vadybininkas A. Zuokas ir apaštalas Valdemaras. O tai bus kaip dėl Valdovų rūmų, kurie dabar stovi net jų krikštatėviams šarvoti netinkami ir provokuoja partijos bendražygius brautis į gretimą pastatą, koneveikiant visokius neklaužadas kardinolus. Tikėkimės, kad viskas bus gerai ir visi naujakrikštai galės kaip krikščionys po Vilnių vaikštinėti, kol bus visiškai įvykdytos kontrakto sąlygos bei su juo susiję projektai.
Ir kūrybos erdvės ši sutartis suteikia pakankamai. Antai net religinio turizmo plėtrai pagal tokį tokių krikščionių kontraktą galima būtų įrengti atrakcioną: pigiausias Rytų Europoje nusikryžiavimas.
Krikštytis pagal sutartį gerai dar ir dėl to, kad ji galioja tik Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, ir tai skatina akiračio platumą bei religinį turizmą: pravažiavai Grigiškes – jau gali kad ir musulmoniškomis vertybėmis pasivadovauti. Nuvykai į Ukmergę – gali ateistinę propagandą varyti ir klerikalus keikti. Juk sutarties nepažeisi. Be to, tikėtina, jog sutartinis krikštas suponuoja, kad nusidėti galima tik vykdant politiką, t. y. darbo valandomis. Laisvalaikiu ar per atostogas galima pabūti ir budistais, jeigu ne satanistais.
Krašte įsigali naujo pobūdžio vertybinis pliuralizmas. Jis, beje, klestės ir partijų viduje. Juk tų partijų, kurių Vilniaus frakcijos pasisamdė pabūti apaštalo Valdemaro avelėmis, kolegos iš kitų skyrių – niekuo nesusaistyti. Tikėtina, jog jie gali sudaryti visai kitokius kontraktus ir statyti arba mečetes, arba ateistinio auklėjimo centrus. Kad tik būtų gabių prižiūrėtojų, ganytojų, sielovadininkų ir lėšų, – sutarčių pasirašys visokių ir dėl įvairiausių vertybių. O dar kai kas kalba apie vertybių krizę... Vertybių – kiek nori, tik pinigų mažoka.
