Politinis chaosas, prievarta ir didžiulė ekonominė krizė apima Venesuelą – šalį, kurios valdžia yra viena iš svarbiausių V. Putino administracijos sąjungininkių Vakarų pusrutulyje. Aukštų naftos kainų laikai leido prokremliškai valdžiai Karakase susirinkti milijardus ir užsitikrinti karinę galią, kuri yra vertinama kaip viena iš galingiausių Lotynų Amerikoje.
Tuo metu kai Kinija įvertina savas rizikas ir pradeda draugiškiau atsižvelgti į Venesuelos opoziciją, Maskva ir toliau išsaugo stiprius ryšius su valdžia, įskaitant ir poveikį per naftos pramonę. Tačiau jeigu situacija šalyje ir toliau prastės, Rusija nebegalės kištis į šalies reikalus tokiu intensyvumu, kaip tai pavyksta Sirijoje – iš esmės tai dėl didelio geografinio atstumo.
Nepaisant to, galimas Nicola Maduro režimo griūtis vis dažniau aptarinėjama Rusijos karinėje žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, 2017-ųjų liepą leidinyje „Karinės pramonės kurjeris“ pasirodė publikacija su hipotetinio Venesuelos pilietinio karo variantais.
„National Interest“ atkreipia dėmesį, kad Nikolajaus Strigunovo tekstas nėra tiesioginis V. Putino politikos atspindys, tačiau leidinys rekomenduoja atkreipti į jį dėmesį, nes leidinys yra populiarus tarp kariuomenės elito.
Siūlo organizuoti dar vieną Padniestrę ir Donbasą
Visų pirma, N. Strigunovas mano, jog Venesuelos opozicija ir kasdieniai susidūrimai tarp protestuojančiųjų ir valdžios pajėgų yra susiję su JAV palaikymu, nukreiptu į nedraugiškos valstybės valdžios nuvertimą, tariamai provokuojančią eilinę „spalvotąją revoliuciją“. Identiškus kaltinimus savo oponentams pateikia ir Venesuelos valdžios atstovai. Tiesa, šie teiginiai nėra pagrindžiami jokiais įrodymais, o pateikiami kaip tradicinis „Vakarai kalti dėl chaoso pasaulyje“ naratyvas. Rusų autoriaus teigimu, Rusija turi ruoštis „samdinių“, narkotikų kartelių ir užsienio jėgų nulemtam Venesuelos valdžios nuvertimui.
„Žiūrint iš Rusijos interesų perspektyvų dabartinė įvykių eiga yra itin nepalanki, – įsitikinęs apžvalgininkas. – Visų pirma, nuvertus čavistų valdžią mūsų šalis neteks investicijų. Antra, vyksta taip vadinamos Alternatyviosios Bolivaro Amerikos (ALBA), tai yra „kairiųjų revoliucijų“ šalių, kurių vienu lyderiu ir buvo savu laiku Hugo Chavesas, naikinimas. Venesuelos destrukcijos pradžia gali tapti analogiškų procesų Kuboje, Bolivijoje, Nikaragvoje, Ekvadore pradžia. Trečia, gerokai silpnėja karinės-politinės Rusijos pozicijos regione“.
Iš to N. Strigunovas daro išvadą, kad sąlygomis, kuomet Maskvos galimybės kištis į situaciją yra ribotos, Rusijos interesui galėtų gelbėti tik „Maduro valdžios rėmimas itin plataus spektro priemonėmis“.
Autorius siūlo nelaukti, „kol situacija taps kritine, kaip Sirijoje 2015-ais, o priimti „prevencines karinės intervencijos priemones“ Karakasui „kovoje su sukilėliais“.
„Mums būtina surasti bendrus taškus su kairiųjų grupuotėmis, kad pasinaudotume jomis kaip vietos atstovais teisėtos Venesuelos valdžios labui. Tam būtina kruopščiai suderinti koordinaciją tarp kairiųjų ALBA režimų ir, sąžiningai paskirsčius finansinę naštą tarp sukilėlių judėjimų, sukurti organizuotą pasipriešinimą opozicijos palaikomiems smogikams, narkotikų karteliams ir jų išorės globėjams“, – siūlo autorius, nurodydamas, kad „išvardintos priemonės bus vienintelė galimybė išsaugoti savo buvimą regione“ revoliucijos atveju.
Apie kairiųjų gaujas – nė žodžio
Tuo metu, anot „National Interest“ pateikiamos informacijos, būtent N. Maduro „colectivos“ – valdžią palaikantys ir valstybinių organizacijų finansavimo išlaikomi ginkluoti smogikai, – vykdo išpuolius prieš opozicionierius, o ne atvirkščiai. Tai formaliai nepriklausomos ir gerai ginkluotos motorizuotos grupuotės, kurios dažnai rengia išpuolius prie antivalstybinius demonstrantus ir žurnalistus. Liepą jie sumušė opozicijos politikus tiesiai prieš parlamento pastatą – Nacionaliniame susirinkime, – atvirai demonstruodami savo jėgą siekiant išlaikyti valdžią.
„Su kiekviena valanda Maduro jaučiasi vis beviltiškiau“, – 2017-ųjų gegužę pareiškė JAV CŽV direktorius Mike’as Pompeo.
Savaime suprantama, N. Strigunovas savo straipsnyje apie šias grupuotes neužsimena nė žodžio. Nėra ir jokių įrodymų to, kad Rusija jas tiesiogiai palaiko – tai yra mažai tikėtina – arba, kad ji tai darys ateityje. Tačiau, visiškai gali būti, kad Maskva nuspręs tiekti ginkluotę šioms sukarintoms organizacijoms. Reiktų taip pat numatyti tai, kad Venesueloje galioja įstatymas, leidžiantis šios šalies valdžiai ginkluoti jiems lojalius savanorius perversmo ar pilietinio karo atveju. Šiomis sąlygomis taip pat reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad paskutiniais metais Rusija Venesuelos kariuomenei pardavė dešimtis tūkstančių „Kalašnikov“ automatų.
Tokiu atveju, N. Strigunovo pateiktas satelitų palaikymo planas, turintis sustabdyti „spalvotąją revoliuciją“ niekuo nesiskiria nuo to, ką Kremlius ir anksčiau yra daręs kituose pasaulio kraštuose, teigia Robertas Beckhusenas.
