„Mano tėvas Borisas Nemcovas 2007 m. išleido knygą „Maištininko išpažintis“, o jos įžangoje parašė manifestą, kuriame teigė, kad vėl dalyvaus Rusijos politikoje. Jis manė, kad Vladimiras Putinas iš esmės klydo pasirinkdamas Rusijai pražūtingą kelią, kuriuo buvo nutolta nuo demokratijos ir atkurta autokratija. Jis manė, kad reikia kažką daryti, kad tai būtų sustabdyta“, – atvirame laiške portalui „Newsweek“ rašė Žana Nemcova.
Ji teigė, jog tuo metu jos tėvo žinia nebuvo išgirsta. Dalis problemos, kuri nebuvo būdinga tik Rusijai, buvo ta, kad ekonominės sąlygos buvo palankios.
Skausmingas laikotarpis
Po skausmingo Rusijos ekonominio pereinamojo laikotarpio dešimtajame dešimtmetyje Vladimirui Putinui labai pasisekė, kad žaliavų, įskaitant naftą ir dujas, kainos buvo aukštos, o rinkos klestėjo. Taigi žmonės nekreipė daug dėmesio į politiką.
Ž. Nemcova pridūrė, jog žmonės susitelkė į savo asmeninį gyvenimą ir naują „vartotojišką galią“, galėdami įsigyti ne tik prabangos prekių, bet ir ilgalaikio vartojimo prekių, automobilių ir pan. Daugelio rusų gyvenimas buvo palyginti geras, nors ir ne visų. Už tai jie dėkojo V. Putino ekonominei politikai.
Laimė ar apgavystė?
„Kai mano tėvas kalbėjo, daugelis rusų manė, kad jiems viskas gerai, tad kokia problema? Kol jie galėjo džiaugtis gyvenimu, gyventi, dirbti ir atidaryti įmones, keliauti ir naudotis kredito linijomis, jie buvo pakankamai laimingi. 2005 m. baigiau universitetą ir pradėjau dirbti turto valdymo įmonėje, kurią įkūrė mano buvęs vyras. Domėjausi finansų rinkomis, o Rusijos akcijų rinka tuo metu atrodė tikrai daug žadanti“, – pasakojo nužudytojo dukra.
Ji pridūrė, jog gyveno labai įprastą gyvenimą ir nesitikėjo, jog viskas taip gali pasikeisti.
Lūžio metai
Šį esminį lūžį lėmė dvi pagrindinės priežastys. Pirmoji buvo neįsivaizduojama Rusijos įvykdyta Krymo aneksija 2014 m., dėl kurios Ž. Nemcova teigė nerimavusi dėl savo šalies ateities. Ji tvirtai tikėjo, kad V. Putinas peržengė vadinamąją raudonąją liniją.
„Antroji buvo mano tėvo nužudymas kitais metais. Nebuvau politikos ekspertė, nors, žinoma, ją sekiau. Tačiau prieš nužudymą susitikau su tėvu, kad įspėčiau jį, jog, mano manymu, V. Putinui užėmus Krymą, asmeninė rizika jam yra daug didesnė“, – teigė mirusiojo dukra.
Moteris prisimena pasakiusi tėvui, kad jis rimtai pagalvotų apie pabėgimą iš Rusijos, nes ji turėjo nuojautą apie tai, kas gali įvykti.
Tačiau B. Nemcovas nusišypsojo ir atsakė: „Aš tau pasakysiu, kai bus tikrai pavojinga“.
Patriotinė euforija
Ž. Nemcova teigė, jog ją glumino patriotinė euforija, apėmusi visą Rusiją, ne išimtis buvo ir Maskva.
„Dirbau žurnaliste RBC, privačioje televizijoje, kuri buvo tarsi rusiška „Bloomberg“ versija. Žmonės ten buvo gana modernūs. Daugelis jų turėjo vakarietišką pasaulėžiūrą ir, kaip man atrodė, turėjo gebėti viską vertinti kritiškai“, – pasakojo žurnalistė.
Tačiau Ž. Nemcova pasijautė apsigavusi – nieko panašaus nebuvo.
„Dauguma kolegų buvo patenkinti V. Putino veiksmais Kryme. Man buvo įdomu – ar jie visi išprotėjo? Tiesiog negalėjau suprasti. Labai keistas ir nemalonus jausmas, kai visi aplink tave kažką palaiko, o tu esi prieš. Todėl dabar puikiai suprantu, kaip formuojasi visuomenės nuomonė. Kai visi aplink tave sako, kad viena yra gerai labai sunku pasakyti priešingai“, – teigė moteris.
Ji pridūrė, kad reportažuose stengėsi išsakyti savo nuomonę.
„Aš savo reportažuose buvau kur kas labiau išsakiusi savo nuomonę. Daugiausia dėmesio skyriau šalies ekonomikai, kurią dėl karo paveikė sankcijos, tačiau turėjau politinę poziciją prieš karą ir rodžiau dantis. Mano redaktoriams ir vadovams tai nepatiko“, – pasakojo žurnalistė.
Tėvo nužudymas
B. Nemcovas buvo nužudytas 2015 m. vasario 27 d. apie vidurnaktį. Žurnalistė buvo savo nuomojamame bute, atsigulusi į lovą ir išjungusi telefoną.
Ž. Nemcovos mama taip pat buvo pas ją, nes kitą dieną planavo kelionę į Italiją. Jos telefonas tebebuvo įjungtas ir jai paskambino draugas. Ji pirmoji sužinojo naujieną.
„Ji pradėjo verkti ir šaukti, o aš pabudau. Ji įėjo į mano kambarį ir pasakė, kad mano tėvą nušovė ir jis mirė. Taip sužinojau apie jo nužudymą. Tačiau iš pradžių tuo nepatikėjau. Įsijungiau telefoną ir vienu metu gavau daugybę draugų ir kolegų žinučių, kuriose jie reiškė užuojautą. Norėjau patvirtinti šią žinią ir pradėjau skaityti savo žiniasklaidos priemonę RBC, bet vis tiek nepatikėjau. Galiausiai patikėjau naujiena, kai pamačiau, kad ji paskelbta CNN interneto svetainėje“, – prisiminusi lemtingąją naktį pasakojo Ž. Nemcova.
Po to motina su dukra apsirengė ir nuvyko į žmogžudystės vietą, bet atvyko gana vėlai.
Atsakomybė krenta Putinui
„Manau, kad V. Putinui tenka didžiausia atsakomybė už visas svarbiausias politines žmogžudystes Rusijoje, ne tik mano tėvo, bet ir Aleksejaus Navalno, Anos Politkovskajos ir kt. Tai niekada nebūtų įvykę, jei Putinas nebūtų tam pritaręs“, – teigė Ž. Nemcova.
Žurnalistė pasakojo, kad jei palygintume, kaip V. Putinas vertino A. Navalną ir jos tėvą Borisą Nemcovą – jis nekentė jos tėvo, bet daug labiau nekentė A. Navalno.
Tai nėra kažkas tokio, ko niekada nėra buvę jokioje kitoje šalyje. Bet kuris diktatorius ar autokratas stengiasi atsikratyti savo politinių priešų ir oponentų.
„Aš buvau teisi vertindama 2015 m. Rusijos būklę. Po tėvo nužudymo nusprendžiau išvykti iš šalies. Daugelis žmonių tiesiog nesuprato kodėl. Jie sakė, kad perdedu riziką ir kad reikia palaukti ir pažiūrėti, kas bus. Tuomet, 2022 m. Rusijai visiškai įsiveržus į Ukrainą, šimtai tūkstančių rusų buvo priversti palikti šalį, o jie neturėjo laiko pasiruošti“, – prisiminė Ž. Nemcova.
Išvyko beveik prieš dešimtmetį
„Iš Rusijos išvykau būdama 31 metų. Man beveik 40. Daugelis žmonių iš Rusijos išvyko būdami 30-ies. Man dabar lengviau, nes jau devynerius metus praleidau Europoje. Priėmiau išmintingą sprendimą. Nuo to laiko mano gyvenime viskas pasikeitė. Kai išvykau iš Rusijos, pradėjau gyvenimą nuo nulio. Dirbau Vokietijos visuomeninio transliuotojo „Deutsche Welle“ žurnaliste, ėmiau interviu iš politikų ir pasaulio lyderių, daugiausia iš posovietinės erdvės“, – pasakojo žurnalistė.
Ji teigė anksčiau neįsitraukusi į politiką ar socialinę veiklą. Tačiau ji tvirtai tiki padariusi kelis teisingus pasirinkimus.
„Pirmasis, drąsiai kalbėti apie tėvo nužudymo tyrimo aplinkybes. Labai kritiškai vertinau tyrimą ir aiškiai pasakiau, koks, mano manymu, buvo jo motyvas. Antra, norėjau tęsti tėvo „politinį palikimą“, todėl Vokietijoje įsteigiau Boriso Nemcovo laisvės fondą. Prieš tėvo nužudymą mano gyvenimas buvo normalus. Dabar jis nebėra toks. Per pastaruosius devynerius metus gerokai padidėjo rizika žmonėms tiek Rusijoje, tiek už jos ribų“, – teigė Ž. Nemcova.
Ji pasakojo, kad pasaulis neseniai sužinojo apie išpuolį Lietuvoje prieš Leonidą Volkovą, kuris buvo A. Navalno štabo vadovas ir artimiausias jo politinis sąjungininkas. Taigi, net ji ir norėtų pasitraukti, negali.
„Neabejoju, kad esu Rusijos valstybės taikinys, tačiau nesu pirmoji eilėje. Esu labai gerai matoma. Mūsų oponentai nepatikėtų, kad tiesiog dingau. Išnykimas nesumažins rizikos. Tikriausiai, jei būsite mažiau matomas, tai gali padidinti riziką. Niekada negali žinoti“, – pasakojo moteris.
Atsakingumas fondui
Ž. Nemcova teigia besijaučianti atsakinga fondui. Ji pasakojo sukūrusi jį savo rankomis ir nenorinti jo apleisti. Fondas yra vienas didžiausių jos gyvenimo pasiekimų.
„Kai sužinojau, kad A. Navalnas buvo nužudytas kalėjime, buvau Miuncheno saugumo konferencijoje ir viena iš mano pasakytų frazių buvo, kad dabar mūsų rizika yra daug didesnė nei prieš savaitę. Nieko negaliu padaryti. Saugumas nesuteikiamas. Bet aš nedrebu, – ji pridūrė. – Turėjau susitikimą, kai man paskambino Olga Šorina, viena iš Nemcovo fondo įkūrėjų, iš Miuncheno. Ji man pasakė, kad A. Navalnas mirė“.
Žurnalistė prisiminė, jog tai buvo šokiruojantis pranešimas. Ji pažinojo A. Navalną, jis buvo jos draugas. Ji teigė neabejojusi, kad V. Putinas įsakė jį nužudyti. Jis išsiuntė jį į labai atokią įkalinimo koloniją. Atrodo, kad toks buvo planas.
„Realybė tokia, kad V. Putinas greičiausiai atsikratys visų. Šiuo metu išgyvename laikus, kuriuos pavadinčiau labai tamsiais Ukrainai, Rusijai ir Rusijos disidentams. Artimiausioje ateityje nematau jokių gerų rezultatų. Kad galėtum dirbti, turi būti labai, labai atsparus“, – pasakojo Ž. Nemcova.
Dvigubas smūgis
Rusijoje vieša parama Ukrainai yra kriminalizuota. Rusijos baudžiamajame kodekse yra specialus straipsnis, pagal kurį už Rusijos ginkluotųjų pajėgų diskreditavimą gresia ilgas laisvės atėmimas.
Tačiau jis apibrėžtas taip plačiai, kad teoriškai galima gauti septynerius metus kalėjimo už tai, kad žmogus pasakė ką nors panašaus į „ Volodymyras Zelenskis yra šaunus“.
„Nuo pat pirmos dienos labai garsiai kalbėjau apie šios brutalios invazijos į Ukrainą pobūdį. Todėl negaliu vykti į Rusiją. Tai pernelyg didelė rizika, o aš nenoriu praleisti savo gyvenimo kalėjime. Tai būtų laiko švaistymas ir ne geriausias dalykas, kurį galiu padaryti savo šaliai“, – teigė žurnalistė.
Putino režimas
Ž. Nemcova pasakoja, kad „V. Putinas ir jo sistema daro jums vis didesnį spaudimą, sukuria šias nepakeliamas sąlygas, kuriose psichologiškai išgyventi gali labai nedaug žmonių“.
„Visų pirma, mes neturime opozicijos. Prašau netaikyti demokratinių rėmų analizuojant mūsų dabartinę Rusijos tikrovę. Turime pasipriešinimą, kurį sudaro žurnalistai, politikai, intelektualų lyderiai ir pan. A. Navalno kovos su korupcija fondas vis dar yra stipriausia ir labiausiai organizuota politinė jėga. Dauguma žmonių yra emigracijoje. Nežinau, ar yra vilties dėl opozicijos“, – sakė žurnalistė.
Ž. Nemcova pasakoja, jog Rusija priėmė įstatymą, kuriuo draudžiama talpinti reklamą bet kokiuose kanaluose, ne tik „YouTube“, kuriuos valdo, kaip Rusija apibrėžia, „užsienio agentai“. Pagal šį apibrėžimą didžioji dauguma Rusijos pagrindinių žurnalistų yra užsienio agentai.
Ji priduria, jog jie negali toliau kurti turinio, nes neturi jokių pajamų šaltinių, o tai yra didelis iššūkis. Tačiau reikia nuolat stengtis kalbėtis su rusais šalyje ir už jos ribų, aiškinti jiems, kas negerai, ir formuoti visuomenės požiūrį.
„Jaučiu, kad nepakankamai kalbame apie rusams itin svarbias problemas. Apie ekonomikos būklę, infrastruktūrą, sveikatos apsaugą, švietimą ir pan. Turime rasti naują požiūrį, kaip patraukliai kalbėti apie šias problemas. Šiuo metu bandome aiškinti labai plačias liberaliųjų vertybių ir demokratijos sąvokas, tačiau nesu tikra, kad daugelį Rusijos žmonių tai tikrai domina“, – apie rusų viziją pasakoja Ž. Nemcova.
Vilties stoka
„Nesakyčiau, kad nėra vilties. Rizika yra labai didelė, bet tai nereiškia, kad reikia pasiduoti ar galiausiai nieko nedaryti. Vis dar manau, kad pokyčiai gali ateiti iš Rusijos vidaus. Emigrantų vaidmuo tikriausiai apsiribos pagalbos ir patarimų teikimu, o ne „žaidimo“ keitimu, – pasakojo žurnalistė. – Išvysime naujus lyderius šalies viduje, nors nesu tikra, ar jie bus demokratiški, ar nedemokratiški. Nugalėti Putiną yra viso pasaulio interesas. Jis kelia grėsmę pasaulio saugumui. Tačiau nematau aiškios strategijos, kaip tai padaryti. Mačiau taktinius veiksmus, bet ne strategiją dėl Rusijos ir jos keliamos egzistencinės grėsmės, taip pat ir Europos Sąjungoje“.
Dirbdama Vokietijoje Ž. Nemcova pastebėjo, jog ten vyksta nesibaigiančios diskusijos apie tai, ar jie turėtų siųsti į Ukrainą ilgojo nuotolio raketas „Taurus“, ar ne. Jos teigimu – turėtų ir apie tai negali būti nė kalbos.
„Jei norite, kad Ukraina laimėtų, turite savo ekonomiką pastatyti ant karo pramonės. Dar vienas dalykas, kuris mane stebina Europoje, yra tai, kiek daug paprastų žmonių gyvena taip, tarsi būtų taikos metas. Ne, Europoje nebėra taikos. Mes žinome, ką V. Putinas sumanė“, – kalbėjo Ž. Nemcova.
Pirmas dalykas – išgyventi
„Pirmas dalykas mano tolesnėje darbotvarkėje – išgyventi. Antra, kalbėdamas kaip Nemcovo fondo vadovė, turiu pasakyti, kad turime išsaugoti savo žmogiškąjį kapitalą, padėti tremtiniams integruotis ir kurti karjerą“, – teigė žurnalistė.
Ji pridūrė, jog turime mažinti priklausomybę nuo užsienio donorų ir pagalbos, kad Rusijos pilietinės visuomenės institucijos išliktų gyvos. Reikia nutiesti tiltus su verslininkais tremtyje, kurie pasisako prieš V. Putiną ir karą. Mums reikia savų finansavimo šaltinių.
