2001-ųjų rugsėjo pradžioje Vilniuje sulaikius Dainių Skačkauską ir Donatą Fedčą, prasidėjo „tulpinių“ gaujos demaskavimo pradžia. Pirmasis „tulpinių“ byloje prabilo prie Pušaloto nušovus Romualdą Čeponį sulaikytas Sigitas Novikovas. Tačiau jis žinojo tik apie paskutinius juodus darbus – Vaido Berdešiaus, Dariaus Lipnevičiaus ir Sauliaus Bitės nužudymus. Prie tų nusikaltimų nagus buvo prikišę ir D. Fedčas, ir D. Skačkauskas.
Rugsėjo pradžioje Panevėžio rajone, netoli Skaistgirių esančiame miške, buvo iškastas S. Bitės kūnas. D. Skačkauskas prisipažino, kad dalyvavo žmogžudystėje, tik jo vaidmuo buvo gan nedidelis – R. Čeponio prašomas jis tik pakvietė S. Bitę pasikalbėti, o prie paties nužudymo neprisidėjo.
Atrodė, kad ratas vėl užsidarė. Pareigūnai jau turėjo operatyvinės informacijos apie tai, kad G. Kiesų su sūnumi ir A. Galminą nužudė „tulpiniai“, žinojo, kad imta naikinti šio nusikaltimo liudininkus, tačiau tų duomenų nepakako. Dar nežinota, kur užkasti nužudytųjų kūnai, kur slepiasi pagrindiniai „tulpinių“ vadeivos.
Teisėsauga stebėjo tik Algimantą Vertelką, kuris gyveno nesislapstydamas. Dar 1994-aisias, kai Panevėžyje buvo pasikėsinta į kelis „tulpinius“, jis persikraustė į Vilnių ir apsigyveno kartu su „Misis Lietuva 92“ Vilija S. Bendrą gyvenimą jai ir šiandien primena sūnus Titas.
Išvažiuodamas iš Panevėžio A. Vertelka paliko ten kitą savo gyvenimo moterį – Vilmą, o dar viena jo jaunystės dienų mylimoji Irina buvo nužudyta 1999-aisiais. Jos lavonas perpjauta gerkle buvo rastas Panevėžyje, tunelyje prie Laisvės alėjos. Beje, šios moters pravardė buvo Skylė.
Slidus lyg ungurys
Bet šiandien rašinys ne apie A. Vertelkos moteris, o apie jo darbelius. Dabar jau žinoma, kiek jis nužudęs žmonių, bet tais 2001-aisiais jis buvo tik įtariamasis, kuris visuomet sėkmingai išsisukdavo.
Beveik visi „tulpiniai“ vienu ar kitu metu buvo trynę kalėjimo gultus, o A. Vertelkos pasodinti niekaip nesisekė. 1995-aisiais jis buvo sulaikytas prie vogto prabangaus „Mercedes‘o“ vairo, tačiau jis įrodė, esą tą mašiną pirkęs, o kad ji buvusi vogta, nežinojęs.
Įkliuvo dėl narkotikų
Jau po Kiesų dingimo A. Vertelka buvo sulaikytas Nidoje. Jis, žinoma, neigė dalyvavęs tame pagrobime. Tada teisėsaugininkams pasisekė, kad jie A. Vertelkos kišenėje rado 0,645 gramo heroino – tai buvo proga jį sulaikyti. A. Vertelka arba Pinčia, kaip jis buvo vadinamas banditų, visą laiką kategoriškai tvirtino, esą tuos narkotikus jam pakišę pareigūnai. Aišku, pareigūnai to nepripažįsta – girdi, jie net neturėję progos tai padaryti, nes drabužius jiems padavė Pinčios gyvenimo draugė Vilija, tik mažai kas tuo tiki. Juolab kad pats A. Vertelka narkotikų niekada nevartojo ir jais neprekiavo.
Galų gale A. Vertelka dėl tų narkotikų laikymo buvo nuteistas vienerius metus kalėti, bet Aukščiausiasis Teismas jį išteisino. Dėl neteisėto suėmimo išteisintas A. Vertelka bandė Lietuvą apskųsti Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre, tačiau pateikti visų dokumentų nesuspėjo, nes buvo sulaikytas.
Bylos Strasbūre
Beje, skųstis Strasbūrui tuo metu buvo tiesiog madinga, o gal net ir naudinga. Ne vienas mūsų šalyje pagarsėjęs nusikaltėlis Strasbūro teisme yra sulaukęs palankaus sprendimo. Tuo metu Lietuvos įstatymai dar nebuvo kaip reikia suderinti su europiniais, tad mūsų teisėsaugininkams kartais nenusisekdavo procedūriniai dalykai, o ypač užkliūdavo per ilgas bylų nagrinėjimas, prevencinio sulaikymo teisėtumas.
A. Vertelkai geriausiu pavyzdžiu galėjo būti kitas „tulpinis“ – Sigitas Raišelis. 1997 metų birželio 16-ąją dieną jis, remiantis prevencinio sulaikymo taisykle, kaip galintis padaryti pavojingą veiklą, buvo areštuotas. Panevėžio apygardos teismas atmetė S. Raišelio skundą, vis dėlto greitai jis iš įkalinimo vietos buvo išleistas. S. Raišeliui vėliau nebuvo pradėtas joks baudžiamasis tyrimas, tad jis Lietuvą apskundė Strasbūrui. Jo pareiškimas buvo pradėtas nagrinėti, tačiau pasitarus buvo priimtas draugiškas susitarimas. Lietuvos Vyriausybė sumokėjo S. Raišeliui 12 000 litų.
Matyt, to paties siekė ir A. Vertelka, bet sulaikius D. Skačkauską užgriuvo kiti rūpesčiai.
Bijojo V. Baltušio
A. Vertelka buvo užaugęs Tulpių kvartale. Visi „tulpiniai“ jam buvo pažįstami nuo jaunų dienų. Ir ne tik „tulpiniai“. Jis buvo labai gerai pažįstamas ir su nušautu policijos pareigūnu Sergejumi Piskunovu, su kuriuo irgi augo drauge.
Nors dažnai A. Vertelka būdavo pavadinamas „tulpinių“ vadeiva, tikrasis jų vadas buvo V. Baltušis. Pinčia lyg ir buvo geriausias jo draugas, tačiau V. Baltušio bijojo. Šiam nepatiko, kad A. Vertelka persikraustė į Vilnių. Ne kartą „tulpinių“ susirinkimuose V. Baltušis yra sakęs, kad „ir vėl nėra Algio“, kad šis „Vilniuje sėdi ir draugus užmiršta“. Būdavo, kad V. Baltušis paskambindavo – tada A. Vertelka, metęs visus reikalus, tuoj pat atvažiuodavo į Panevėžį.
Kartą, per vieną susitikimą „Damitroje“, kai A. Vertelkos nebuvo, V. Baltušis pyktelėjęs pasakė, girdi, vieną sykį užpykęs jis „užkasiąs“ A. Vertelkos Viliją, tai tada šis vėl sėdėsiąs ramus Panevėžyje. Tai sužinojęs A. Vertelka ne juokais išsigando – žinant V. Baltušio nenuspėjamą charakterį, iš jo visko buvo galima laukti.
Palaikė griežtą tvarką
V. Baltušis savo kumštyje laikė visus – ir gaujos veteranus, ir naujokus. Jis nuolat visus mokė drausmės, spaudė, kad palaikytų gerą sportinę formą. „Policija turi matyti, kad mūsų grupuotė yra stipri ir gali tvarkytis kaip nori, – susitikimuose vis mėgdavo priminti V. Baltušis. – Ir nepamirškite, kad turite laikytis konspiracijos“.
V. Baltušis buvo uždraudęs kalbantis telefonu minėti vardus ar susitikimo vietas. Kartą per savaitę vykdavo „tulpinių“ susitikimai. Į juos buvo sukviečiama telefonu, tačiau taip, kad niekas kitas nesuprastų. Pavyzdžiui, jei susitikimas būdavo paskirtas prie linų fabriko, tai paskambinęs R. Čeponis ar V. Baltušis sakydavo, kad atvažiuotų „prie marškinių“. V. Baltušis net nurodydavo, su kuo negalima bendrauti, neleisdavo gaujai girtuokliauti.
„Tulpinių“ bosas pabrėždavo, kad reikia saugotis galimo sekimo, kad važiuojant automobiliu būtina nuolat stebėti užpakalinio vaizdo veidrodėlį. „Sustabdyti mašiną būtina tokiu atstumu nuo kliūties, kad prireikus nedelsiant galėtum tą kliūtį apvažiuoti ir dingti“, – mokė V. Baltušis. Jo pamokymus dažnai pakartodavo ir R. Čeponis.
Bendra kasa
A. Vertelka daug prisidėjo, kai 1992 metais buvo pradėtas kurti „tulpinių“ naftos verslas. Keletą metų nafta davė nemažai pelno. „Tulpiniai“ kontroliavo degalines, tačiau didžiausi pinigai įplaukdavo iš naftos ir spirito kontrabandos.
Tuo laiku šie banditai dar laikėsi nerašytų nusikalstamo pasaulio taisyklių ir turėjo bendrą kasą. Į ją buvo dedama 10 procentų per nusikaltimus gautų pinigų. Jie buvo naudojami maistui, automobiliams, benzinui pirkti, advokatų paslaugoms. Po kurio laiko pinigai iš kasos buvo iššvaistyti. Vėliau dar buvo padaryta rinkliava iš turtingesniųjų, tačiau į pabaigą pinigų jau trūko.
Kitame numeryje:
Pirmasis nuosprendis „tulpiniams“
Žilvinas VIZGIRDA
