Naujienų portalui tv3.lt Barbara pasakojo, kad dar mokykloje mėgo piešti, tapyti, lankė dailės mokyklą, tačiau jos noras ateitį sieti su menu nesulaukė palaikymo, todėl ji nusprendė sukti keliu.
„Dirbdama klientų aptarnavimo srityje visada po darbo darydavau ir rankdarbius, aksesuarus. Vienu metu mano darbe ėmė vykti permainos, man pasiūlė kitą poziciją, bet pagalvojau, kad galbūt tai ženklas, kad reikia gyvenimą pasukti kita linkme.
Mūsų namuose buvo siuvimo mašina, tačiau ja niekas nesinaudojo. Mane mama su močiute pastūmėjo eiti ir išmokti naudotis ta siuvimo mašina. Nusprendžiau įstoti į drabužių dizaino studijas ir jas pabaigiau 2020-ais metais“, – šypsodamasi pasakoja ji.
Pajuto didžiulį nuovargį
Vos tik baigusi mados dizainerės studijas Barbara nepuolė kurti drabužių – buvo prasidėjusi koronaviruso pandemija, žmonės neidavo iš namų, tad ir mados jiems nesinorėjo.
„Susiradau kitą darbą biure. Prieš pradedant kurti savo kolekciją reikėjo padaryti daug kitų darbelių – sukurti dizainus ant popierius, ieškoti audinių, reikėjo ieškoti žmonių, kurie patikrintų, kad drabužiai būtų be klaidų, tada reikėjo įvairių tiekėjų, reikėjo įkurti įmonę.
Praėjusį pavasarį prasidėjo ir siuvimo darbai. Iš biuro eidavau į siuvimo studiją ir ten dirbdavau prie brėžinių, lekalų“, – pasakoja moteris.
Nuo ryto iki vakaro dirbusi biure, moteris likusią vakaro dalį leisdavo palinkusi prie darbo stalo studijoje, kur kūrė savo pirmąją kolekciją. Poilsio buvo mažai, tačiau ji dėl to nesiskųsdavo, nes norėjo įgyvendinti savo svajonę.
„Darbo dienomis iš biuro ir šeštadieniais eidavau siūti. Sekmadieniais ilsėdavausi. Gyvenimas buvo tikrai intensyvus, bet galvojau, kad kol esu jauna, galiu viską patempti. Praėjusią vasarą išleidusi pirmą kolekciją nesitikėjau, kad ji sulauks didelio pasisekimo, nes esu niekam nežinoma ir būtų naivu tikėtis kitaip. Iš pažįstamų sulaukiau daugybės pagyrų, kad ji pasisekė“, – šypsosi dizainerė.
Tačiau išleidus debiutinę kolekciją Barbarą pajuto nuolatinį didžiulį nuovargį. Moteris stebėjosi, kad vasarą, kuomet saulė dosniai švietė ir džiugino geras oras, ji pati jautėsi pavargusi.
„Pagalvojau, na, gal nuovargis nuo darbo toks didelis. Per pirmas studijas mokydavausi nuo ryto iki vidurnakčio ir nebūdavau tokia pavargusi. Aišku, amžius irgi ne tas pats, bet juk aš ne gyvenimo nualinta senutė (šypsosi). Galvojau, kad gal čia vitaminų trūkumas.
Tos tikrosios priežasties, kodėl aš pavargusi, neieškojau, nes ambicijos ėmė viršų ir norėjosi padaryti kuo daugiau. Rugsėjį atsirado stiprūs nugaros skausmai. Galvojau, kad irgi nuovargis kaltas, o ir mano, kaip dizainerės, darbas nebuvo labai sveikas nugarai. Bet kai be nuskausminamųjų negalėjau eiti į darbą, kreipiausi į gydytoją ir jis išrašė dar stipresnių nuskausminamųjų, vitamino D. Savaitę ryte ir vakare leisdavausi vaistus, kad dieną galėčiau normaliai funkcionuoti“, – pasakoja ji.
Pamatė padidėjusį limfmazgį
Po savaitės Barbara pradėjo stipriai prakaituoti naktimis. Prakaitavimas buvo toks stiprus, kad turėdavo kelis kartus per naktį pasikeisti drabužius ir patalynę.
„Galiausiai pradėjau po savimi dėti rankšluosčius. Juos irgi naktį reikėdavo keisti po kelis kartus. Tada atsirado temperatūra. Negėriau jokių vaistų, nes turėjau tik temperatūrą. Nuėjau pas gydytoją, gavau siuntimą pas neurologą, pasižiūrėjo gerklę, padarė kraujo tyrimus ir pasakė, kad peršalimas arba gripas. Išrašė antibiotikų.
Nuo vaistų temperatūra ir prakaitavimas dingo. Nugaros skausmai liko. Nustojus gerti vaistus temperatūra vėl atsirado. Gydytoja išrašė naujų vaistų. Galų gale išsikviečiau greitąją medicininę pagalbą, bet jie tik suleido nuskausminamuosius. Tai buvo ketvirtadienis“, – pasakoja Barbara.
Moteris dar nežinojo, kad tas savaitgalis apvers jos gyvenimą aukštyn kojomis. Penktadienį ji nusprendė nuvažiuoti į greitosios pagalbos skyrių pati, bet istorija pasikartojo – atsakymo, kas ją kamuoja, nebuvo, gavo tik receptą vaistams.
„Išgirdę, kad turiu temperatūros, žmonės išsigando, darė COVID-19 testą, jo atsakymo turėjau laukti 4 valandas. Mane apžiūrėjo chirurgas, nieko nenustatė, padarė echoskopiją, rentgeno nuotrauką, bet nieko nerado. Vėl išrašė nuskausminamųjų ir leidžiamo vitamino B. Buvo spalio pabaiga.
Savaitgalį išėjau iš dušo ir pažiūrėjus į veidrodį pamačiau, kad mano kaklas kitoks – atsirado kažkoks guzas. Tai buvo padidėjęs limfmazgis. Pradėjau su vyru ieškoti internete, kas gali būti. Nieko gero nepamatėme. Prognozės buvo arba vėžys, arba AIDS, arba imunologinės ligos“, – apie baisias prognozes pasakoja moteris.
Ėmė staigiai blogėti
Gydytojas hematologas padarė echoskopiją, biopsiją. Biopsija patvirtino blogiausius spėjimus ir moteris sužinojo, kad serga vėžiu. Tačiau dar nebuvo galima pradėti gydymo, nes reikėjo pirmiau nustatyti ligos stadiją.
„Lietuvoje tą tyrimą galima pasidaryti tik Kaune ir Vilniuje. Tuo metu Vilniuje aparatas buvo sugedęs. Gydytojas mane užrašė į eilę Kaune. Man tuo momentu buvo jau labai blogai. Limfmazgiai buvo padidėję visame kūne – ties krūtine, prie skrandžio. Aš negalėjau valgyti, man viską labai skaudėjo. Supratau, kad mano kūne dedasi kažkas negero. Jėgų nebebuvo. Kasdien tik blogėjo.
Tam tyrimui mane užrašyti galėjo tik po mėnesio. Man nuo rugsėjo galo iki lapkričio smarkiai pablogėjo, todėl pagalvojau, kad to tyrimo nesulauksiu. Parašiau savo gydytojui laišką, kad tyrimą atliktų nebent po mėnesio. Jis atrašė, kad tokiu atveju galiu važiuoti į užsienį. Su vyru radome tokius tyrimus Balstogėje, Lenkijoje. Radome vietą kitai savaitei. Po kelių dienų sužinojome atsakymą“, – pasakoja Barbara.
Gruodžio 6 dieną Barbarai buvo pradėtas limfomos gydymas ligoninėje. Jau savaitę prieš, moteris buvo pradėjusi gydymą tabletėmis, tad atsigulusi į ligoninę jautėsi jau geriau ir bent vėl galėjo valgyti.
Verslo sunkumai
Moteris į ligoninę pateko metų pabaigoje, tada, kai žmonėms, turintiems nuosavus verslus, reikia sutvarkyti visus praėjusių metų dokumentus. Laimei jai ne tik padėjo artimieji, tačiau ir valdiškos institucijos parodė palankumą susiklosčiusiai situacijai.
„Mokesčius reikėjo sumokėti, dėl dokumentų prašiau vyro pagalbos ir jis man labai padėjo. Dabar aš jaučiuosi jau geriau, todėl ir pati galiu jau šiek tiek daugiau pasitvarkyti reikalus. „Sodrai“ parašiau dėl savo situacijos ir jie pasakė, kad nereikės atvykti pasirašyti gyvai, užteks elektroninio parašo, o dėl to jau lengviau pasidaro.
Aišku, susirgus finansinė situacija pasunkėjo, nes negalėjau nei biure dirbti, nei siūti. Bet sulaukiau daug palaikymo iš draugų ir artimųjų. Kartais net neprašant jie finansinę paramą man skirdavo“, – pasakoja ji.
Visgi sėdėti ramiai Barbara negalėjo. Ji norėjo būtinai atsidėkoti jai padėjusiems draugams ir artimiesiems, todėl sugalvojo, kaip tai padaryti.
„Galvojau, kad negaliu sėdėti vietoje ir niekaip neatsidėkoti. Be to, buvo Kalėdų laikotarpis. Tuo metu buvo labai populiarios šilkinės plaukų gumytės, todėl pradėjau jas siūti draugės ir siųsti kaip padėką. Joms labai patiko. Po Naujųjų metų man dar truputėlį pagerėjo.
Nusprendžiau siūti gumytes ir pardavimui, kad galėčiau išlaikyti savo studiją. Tai pasiteisino. Kai paleidau gumytes, per dvi dienas viską išpirko. Bet po trečios chemoterapijos mano sveikata suprastėjo ir neturėjau jėgų daugiau siūti. Dabar jaučiuosi geriau“, – šypsosi ji.
