Principingas kovotojas su policijos komisaru yra „užmiršęs“, kad jo paties praeityje – pedofiliško nusikaltimo pėdsakas, po kurio sudužo vienos šeimos gyvenimas.
„Šiauliuose brakonieriavimu įtariamas komisaras“, „Policijai metamas šešėlis“ – tokios ir kitos ne mažiau skandalingos antraštės pasipylė, kai Šiaulių rajono gyventojas Jonas Staponkus pareiškė, kad miške, girdi, jis demaskavęs brakonieriauti galėjusį ne šiaip sau eilinį pilietį, o patį Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato komisarą Arūną Barzinską.
Skandalingoji istorija nutiko gūdžioje Užpelkių girioje, ošiančioje Šiaulių rajono pakraštyje.
Vėlų vasario 23-iosios vakarą šiame miške atsitiktinai, ne medžioklės metu, susitiko trys Užpelkių medžiotojų būrelio nariai: iš vienos pusės mums jau pažįstamas J. Staponkus, o iš kitos – Šiaulių policijos Asmenų paieškos skyriaus viršininkas A. Barzinskas su savo draugu.
Nors visi trys – seni pažįstami, visi trys priklauso tam pačiam Užpelkių medžiotojų būreliui, kurio nariai žvėris šaudo tame pačiame Užpelkių miške, vyrai, vaizdžiai tariant, pasielgė lyg du pasakėčios ožiai ant liepto – susirėmė kaktomis, nė vienas nenorėdamas nusileisti. Matydami, kad nė vienas nelaimės, po trumpo apsižodžiavimo visi trys ieškoti teisybės nulėkė į artimiausią Kuršėnų nuovadą. Beje, bijodamas provokacijos, J. Staponkus skubėjo viršydamas greitį, todėl pakeliui jį nufotografavo stacionarus pakelės greičio matuoklis.
Kaktomuša miške
Pasak J. Staponkaus, apie dešimtą valandą nakties būdamas savo namų kieme jis išgirdęs dviejų šūvių aidą. Kadangi tikri medžiotojai saugo savo miškus nuo brakonierių, J. Staponkus tikina savo automobiliu nuvažiavęs į pamiškę apsižvalgyti.
Netrukus jis pamatęs iš tankmės į keliuką išsukančią policijos „Škodą“ su dviem vyrais viduje. „Škoda“ įjungė mėlyną policijos žiburėlį, tad J. Staponkui teko sustoti ir išlipti.
Iš „Škodos“ išlipus A. Barzinskui, kilo nedidelis kivirčas. J. Staponkus paaiškino gaudąs nežinia ką šaudančius brakonierius, todėl pasiteiravo, ar komisaras su draugu nebrakonieriaujantys, o kad tai įrodytų, tegu atidaro „Škodos“ bagažinę – parodyti, kad joje nėra šautuvų ir galbūt nušauto žvėries.
Pasak J. Staponkaus, A. Barzinskas bagažinės neatidarė, o savo ruožtu paklausė, ar J. Staponkus pats nebrakonieriaująs, ir pareikalavo parodyti automobilio dokumentus. Neatvėrei bagažinės – nebus ir dokumentų! J. Staponkus išsitraukė mobilųjį telefoną, surinko pagalbos telefono numerį „112“ ir išsakė savo įtarimus. Pamačius, kad ginčai naktį miške – beprasmiški, abi pusės ir nutarė važiuoti į Kuršėnų nuovadą aiškintis dalyvaujant nesuinteresuotiems pareigūnams.
Nauja kova
Į Kuršėnų nuovadą netrukus buvo iškviestas Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos skyriaus pareigūnas. Policijos mašinoje jis neaptiko nušautų žvėrių kraujo pėdsakų ar kailių šerių. A. Barzinsko naudai netiesiogiai liudijo ir medžioklei visiškai netinkami drabužiai.
Nenustatyta ir jokių J. Staponkaus pažeidimų.
Esant tokiai „pato“ situacijai, protingi vyrai tuo konfliktą ir baigtų. Vis dėlto J. Staponkus, ilgokai mąstęs, kovo pradžioje vėl pakilo į principinę ataką – parašė oficialų pareiškimą, kuriuo pareigūnų reikalauja išsiaiškinti, ar teisėtai komisaras tarnybiniu automobiliu naktimis trankosi po miškus.
Principingajam pareiškėjui policininkai irgi principingai priminė iš miško lekiant į Kuršėnų nuovadą viršytą greitį. Už tai paskyrė solidžią baudą, nenorėdami nė klausytis J. Staponkaus pasiteisinimų, kad skubėjęs į Kuršėnų nuovadą bijodamas komisaro A. Barzinsko provokacijos.
Visi neigia susipykę
Puiku, kad yra principingų piliečių, tik viena bėda – rašydamas pareiškimą J. Staponkus nutylėjo turįs priežasčių nemėgti komisaro A. Barzinsko ir jam kerštauti.
Mat praėjusių metų vasarą J. Staponkus, medžiodamas bokštelyje, formaliai pažeidė įstatymą. Kadangi jis pats labai principingas, principingai pasielgė ir Užpelkių medžiotojų būrelio valdyba. Dėl įtarimų brakonieriavimu ji sustabdė J. Staponkaus narystę būrelyje iki visuotinio būrelio narių susirinkimo, kuris įvyks tik šių metų balandį.
Na o A. Barzinskas yra ne tik Užpelkių medžiotojų būrelio valdybos narys, bet ir policijos Asmenų paieškos skyriaus viršininkas. Ir lyg tyčia A. Barzinsko pavaldiniams yra tekę vaikytis ir suimti nemalonumų prisidariusį J. Staponkaus sūnų, besislapsčiusį nuo policijos.
A. Barzinskas komentuoti konfliktą „Akistatai“ atsisakė – pasiūlė palaukti oficialaus tyrimo išvadų. Tik pridūrė, jog nebrakonieriavo, įstatymų nepažeidė, o J. Staponkui asmeniškai pretenzijų neturėjo ir neturi.
J. Staponkus šios publikacijos autoriui pareiškė, kad irgi nei asmeniškai policijai, nei konkrečiam komisarui pretenzijų neturėjo ir neturi, o pareiškimą prieš A. Barzinską parašęs tik skatinamas principingumo.
Principas už principą
„Pasielgiau principingai, o už tai man prikišamas noras kažkam kerštauti, platinami nepagrįsti gandai, – „Akistatai“ kalbėjo J. Staponkus. – Dabar bausmę atliekantis mano sūnus yra iš pirmosios santuokos, su jo motina mes seniai išsiskyrę, sūnaus aš neauginau, todėl nerimta jo sulaikymą sieti su mano interesais. Nepagrįsti ir gandai, kad kažkada, prieš daug metų, esu aš baustas už naminę degtinę. Naminė degtinė buvo visai kito žmogaus, aš su tuo reikalu irgi nesusijęs. Ir teistas aš nesu“.
„Kadangi principingojo J. Staponkaus atmintis kiek šlubuoja, aš irgi principingai priminsiu, kaip jis sugriovė mano šeimai gyvenimą...“ – sunkiai suvaldydamas jaudulį „Akistatai“ kalbėjo Šiaulių rajone gyvenantis buvęs policininkas 55 metų Ronaldas (vardas pakeistas).
Nedrįso prisipažinti
„1992-aisiais mes su žmona ir vienturte dukra gyvenome netoli Šiaulių, Kužių gyvenvietėje. Jau tada pažinojau bendraamžį Joną Staponkų, kuris tuomet dirbo sargu netoli mūsų namų įrengtoje Kauno statybos įmonės Kužių aikštelėje“.
Vieną šiltą vasaros vakarą Ronaldui skubiai prireikė kažko nulėkti į miestą. Palikęs dukrą Marytę (vardas pakeistas) žaisti kieme, šoko į savo automobilį.
„Grįžęs po kokios valandos namo Marytę radau išbalusią, sutrikusią. Klausiau, kas nutiko, bet mergaitė atkakliai tylėjo. Matydamas, kad ir antrą, trečią dieną jai slogi nuotaika ne tik nepraeina, bet virsta dar gilesne depresija, ėmiau primygtinai kamantinėti. Tada pratrūkusi raudoti dukra papasakojo, kad man išvykus, ją per tvorą J. Staponkus maloniai užkalbino ir pakvietė į savo saugomą tuščią aikštelės teritoriją neva parodyti kažką įdomaus. J. Staponkus nebuvo svetimas nepažįstamasis, todėl neįtarusi klastos mergaitė nuėjo. Nusiviliojęs Marytę į garažą, J. Staponkus staiga ėmė plėšti nuo jos drabužius ir...“ – pasakodamas Ronaldas nebepajėgė užbaigti sakinio.
Neliko įrodymų
Pasitarę sutuoktiniai dukrą nuvežė į prokuratūrą ir parašė pareiškimą – J. Staponkų apkaltino mažametės išžaginimu.
„Geriau jau būtume į teisėsaugą nesikreipę, o padarę jam savo teismą, – po to sekusius įvykius prisimena Ronaldas. – J. Staponkus, aišku, kaltę neigė, tikino, kad mergaitė jam... atsidavusi savo noru! Kas patikėtų, kad gerai išauklėta vienturtė keturiolikmetė mergaitė lįs į kažkokį dulkiną garažą pas tuomet 36 ar 37 metų „diedą“? Tačiau pareigūnai priekaištavo, kad apie nusikaltimą pranešėme tik po kelių parų, sakė, jog nelikę smurto įrodymų...“
J. Staponkus vis dėlto buvo nuteistas, tik, pritrūkus išžaginimo įrodymų, jis pripažintas kaltu dėl lytinių santykių su nepilnamete ir atsipirko lygtine bausme.
Sudaužytas likimas
„Na o nuo tos juodos dienos žmona pradėjo mane nuolat graužti, kam palikau dukrelę kieme vieną – lyg kas būtų žinojęs, kas per žmogus mūsų kaimynas... Galop mano santykiai su žmona visai pašlijo. Štai koks iš tikro „principingas“ šitas J. Staponkus, „teisybės ieškotojas“, traumavęs mūsų dukrą ir sudaužęs man gyvenimą“, – užbaigė savo liūdną pasakojimą Ronaldas.
Po tos nelaimės Ronaldo gyvenimas iš tikro subyrėjo. Jis išsiskyrė su žmona ir pakeitė namus. Žinoma, skyrybos įvyko dėl daug priežasčių, tačiau dukrą ištikusi tragedija santarvės šeimoje tikrai nepridėjo. Negana to, pašlijus nervams, Ronaldas ėmė nebesutarti su savo komisaru, užkliuvo tarnyboje, todėl netrukus neteko ir darbo policijoje.
„Viešumo aš neieškojau. Nebūčiau su niekuo kalbėjęs, jei tas „kovotojas už teisybę“ nebūtų viešai spaudoje deklaravęs savo „principingumo“, – išlydėdamas žurnalistą pridūrė Ronaldas.
Sigitas STASAITIS
