„Darau tai savo malonumui. Visi esame kovotojai, į ringą lipame dėl pergalės. Man nėra jokio skirtumo, kas yra mano priešininkas. Jis yra kovotojas, norintis laimėti, aš taip pat noriu laimėti“, – šypsojosi kovo pradžioje 21-ąjį gimtadienį švęsiantis I. Osininas.
Kovo 14 dieną Vilniaus „Siemens“ arenoje vyksiančiame „KOK World GP“ turnyre pirštines jis surems su kipriečiu Alexandru Filippidžiu.
„Per treniruotes liejame prakaitą, dirbame, o ringe pamatysime, ar viską darėme tinkamai. Pamatysime, kuris iš mūsų daugiau dirbo, kuris labiau nori laimėti“, – sakė „Sparta Gym“ kovotojas. Paklaustas, ką jaučia lipdamas į ringą, jis pabrėžė, kad dažnai viskas priklauso nuo psichologinio pasiruošimo. „Dažniausiai į ringą einu atsipalaidavęs, apie nieką negalvoju, – kaip į treniruotę. Tačiau kartais jaučiu jaudulį, kuris dingsta kovos metu. Mano šaltų nervų receptas? Stengiuosi daug negalvoti apie kovą, nemodeliuoju jos ir neuždavinėju sau klausimų „O jeigu jis darys taip?“ – sakė I. Osininas.
Baimė? Jos „spartietis“ nejaučia. „Nėra baimių. Jų buvo per pirmąsias kovas. O dabar? Juk ringe jau nieko naujo nepamatysiu. Treniruotėse irgi tenka gerai gauti per šonus, į galvą – todėl ringe nieko naujo nepatirsiu. Nebent nokautą: arba aš jį nokautuosiu, arba jis mane, – šypsojosi kovotojas. – ir man visiškai ne gėda, jeigu krisiu pats. Ne dėl žiūrovų einu į ringą, o dėl savęs. Savo malonumui.“
Vaikinas prisipažino, jog yra buvę kovų, į kurias žengė su nuostata, kad reginys turi patikti publikai. „Tada galvoje sukosi tik mintys „Ką čia įspūdingo reikėtų padaryti“. Todėl džiaugiuosi vėliau supratęs, kad ne dėl publikos turiu kovoti. Juk nesu klounas“, – šypsojosi atletas.
I. Osininas privalėjo grįžti į vaikystę, norėdamas prisiminti, iš kur atsirado kovos savo malonumui. „Pirmą kartą į treniruotes nuėjau būdamas trylikos. Bet greitai sportą užmečiau. Tačiau esu dėkingas savo treneriui Andriui Šipailai, kuris mane už ausų atitempė atgal į sportą. Jis pasakė, kad galiu būti kovotojas. Šie žodžiai man suteikė labai daug motyvacijos sportuoti. Po gerų trejų metų pats supratau, kad galiu siekti aukštų sportinių rezultatų“, – pasakojo I. Osininas.
Vėliau jis prisipažino, kad po patirtos sunkios traumos buvo minčių mesti sportą. „Bet grįžau į salę ir supratau, kad negaliu gyventi be sporto. Labai gerai čia jaučiuosi. Tikrai nemesiu, – šypsojosi kovotojas. – Sportas mane ramina. Prisipažinsiu, mokykloje, kol nesportavau, buvau tikras muštukas, tačiau sporto salė suteikė man vidinę ramybę, o man visada svarbiausia išlikti ramiam. Tai mano kovotojo filosofija. Tam ir yra treniruotės – jose mokausi tvardytis, apgalvoti savo kovos strategiją.“
