Vieniems darbo praradimas prilygsta sunkiai depresijai ir pasitikėjimo savimi praradimu, o kiti ieško visų įmanomų pasiteisinimų, kad tik negrįžtų į darbo rinką. Ir vieniems, ir antriems stengiasi padėti psichologas, dirbantis Panevėžio darbo biržoje. Deja, konservatyvūs panevėžiečiai vis dar skeptiškai žiūri į tokio specialisto teikiamą pagalbą.
Vienas etatas apskričiai
Anot Panevėžio darbo biržos direktoriaus Viktoro Trofimovo, po prieš pusantrų metų įvykusios Darbo biržos reformos psichologų etatus išsaugoti galėjo tik apskričių centrai, tad dabar Panevėžyje dirbanti psichologė turi aptarnauti Panevėžio, Biržų, Kupiškio, Rokiškio bei Pasvalio skyrius.
Dirbti su tokiu dideliu srautu bedarbių yra fiziškai sunku, tad dažniausiai organizuojami kolektyviniai užsiėmimai, o esant poreikiui – ir individualios konsultacijos.
„Darbo birža daug dirba, kad bedarbius motyvuotų susirasti darbą, tad psichologo paslaugos yra labai reikalingos. Darbo šiam specialistui tikrai pakanka. Kolegos vis dar su pavydu žiūri, kad per vykusią Darbo biržos reformą mes sugebėjome išsaugoti šį etatą“, – kalbėjo V.Trofimovas.
Panevėžio darbo biržos direktoriaus teigimu, šiuo metu didžiausia problema yra ne darbo vietų stygius, o bedarbių motyvacijos ir kvalifikacijos stoka: tik 30 proc. visų Darbo biržoje registruotų asmenų yra motyvuoti ir turintys kvalifikaciją, likusiems 70 proc. arba trūksta noro dirbti, arba jie neturi reikiamos kvalifikacijos, arba jų abiejų. Todėl psichologai susiduria su dideliu iššūkiu, kai reikia įtikinėti žmogų grįžti į darbo rinką.
„Darbas su motyvaciją praradusiais žmonėmis vyksta gana sudėtingomis sąlygomis. Motyvuoti žmogų, gyvenantį kaimiškoje vietovėje iš įvairių socialinių pašalpų, tapti socialiai atsakingu ir darbingu, kai vien važinėjimas iš kaimo į miestą pareikalaus papildomų sąnaudų, yra itin sudėtingas darbas. Tam reikia ne vieno ir net ne dviejų užsiėmimų, su tokiais žmonėmis reikia labai ilgai dirbti“, – tikino V.Trofimovas.
Gėdijasi eiti pas psichologą
Direktorius teigė, kad ir darbuotojai, padedantys bedarbiams ieškoti darbo, turi nemažai psichologinių žinių, tačiau dažniausiai būna taip, kad, be darbo praradimo, būna ir daug daugiau psichologinių problemų, kurias padėti išspręsti gali tik specialistas.
„Visi mūsų darbuotojai turi būti savotiški psichologai, nes tenka dirbti su labai įvairiais žmonėmis. Tačiau kartais reikia su žmogumi individualiai padirbėti ilgiau. Psichologo darbo taisyklės nereglamentuoja, ką ir kaip kalbėti, todėl jam dažnai tenka išklausyti ir gyvenimiškų nuoskaudų“, – teigė V.Trofimovas.
Panevėžio darbo biržos konsultantė psichologė Asta Ladauskienė pasakojo, kad vis dar gaji nuomonė, kad psichologas skirtas tik rimtų psichologinių problemų turinčiam žmogui, todėl lankytis pas tokį specialistą vengiama.
Dažnai dėl nežinojimo psichologas painiojamas su psichiatru. Visuomenė tik mažais žingsneliais artėja link supratimo, kad psichologai gali padėti greičiau įveikti įvairias vidines žmogaus problemas.
„Ar psichologas reikalingas Darbo biržoje, galėtų atsakyti tik pats bedarbis. Tačiau tendencija gana aiški – žmonės vis dar bijo lankytis pas psichologą. Kažkaip visiems suprantama ir priimta yra apsilankyti pas gydytoją, kai skauda galvą ar koją, bet jeigu negali išspręsti savo vidinių problemų – pas psichologą eiti yra gėda“, – sakė A.Ladauskienė.
Jos kabineto duris drąsiau praveria tik jauni išsilavinę žmonės bei neįgalieji. Anot psichologės, jaunimas yra atviresnis pokyčiams, o vyresni žmonės, ypač turintys negalią, labiau vertina savo sveikatą, jau yra susidūrę su tokiais specialistais kitose sveikatos įstaigose.
Nenori dirbti
Psichologės teigimu, su nedarbu susijusios tokios problemos kaip pasitikėjimo savimi praradimas, stresas, menka savivertė, nerealus savęs vertinimas, bendravimo problemos, depresija ir kiti neigiami išgyvenimai. Sugrįžti į darbo rinką trukdančios vidinės problemos yra išsprendžiamos ne per vieną užsiėmimą, tačiau, A.Ladauskienės nuomone, svarbiausias yra pats bedarbio noras kažką keisti.
„Vieno užsiėmimo tikrai nepakanka, čia kaip iš didelio lietaus debesio ant išdžiūvusios žemės nukritęs vienas lašas. Problemos neatsiranda per vieną dieną, jos kaupiasi palaipsniui, todėl ir pagalba turi būti kompleksinė. Tačiau vien psichologo darbo nepakanka: galiu tik parodyti kelią, bet žingsnį juo turi žengti pats žmogus“, – „Sekundei“ teigė A.Ladauskienė.
Dažniausiai jai tenka susidurti su neadekvačiai save vertinančiais bedarbiais: jauni žmonės, tik baigę mokyklą, už mažesnę nei 2 tūkst. litų algą net neketina dirbti, nors darbdaviui neturi ką pasiūlyti – neturi nei darbo patirties, nei įgūdžių ar reikiamos kvalifikacijos. Daug darbo, o kartais ir be rezultatų, tenka įdėti ir dirbant su ilgiau kaip metus nedirbančiais bedarbiais. Iš pašalpų puikiai pragyvenantys žmonės dažniausiai jau net nebenori dirbti.
„Ilgalaikiai bedarbiai yra tarsi gyvenimo būdas. Būna, kad tokie žmonės po ilgokos pertraukos grįžta į darbo rinką, bet būna ir taip, kad paskutinę dieną, po ilgų pasiruošimų, kai reikia susitikti su darbdaviu ir pasiūlyti save, jie tiesiog pasiima biuletenį, kad tik nieko nereikėtų keisti. Žmonės jau yra pripratę taip gyventi ir darbo susiradimas jiems kelia stresą. Sunkiausia yra įveikti bedarbio pasipriešinimą ką nors keisti“, – kalbėjo A.Ladauskienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
